blank

Penkta valanda ryto. Sėdžiu prie kompiuterio su kavos puodeliu ir senoviniu „Uriga“ sūreliu ir mėgaujuosi ramybe. Tai lyg ir mano ritualas – kava (dažnai energetinis gerimas, bet apie tai nekalbėkime), sūrelis, naujienos ir ramybė ankstyvą rytą. Labai vertinu rytus ir, tiesą sakant, jaučiuosi kiek ne savas, jei ryte šį ritualą kažkas sugriauna.

Visada mėgau keltis anksti, kartais galbūt net per anksti – pusę penkių ar net ketvirtą. Daugumą darbų mielai nudirbu anksti ryte, nes prisiversti dirbti po pietų man kur kas sunkiau… Niekada neturėjau problemų dėl pramiegojimų ar ilgų gulėjimų, niekada nebuvo sunku lipti iš lovos. Esu girdėjęs komentarų, kad kai kam net pavydu dėl to. Gulėti lovoje atsibudus – tik bereikalingas laiko švaistymas. Turbūt prie mano ankstyvų kėlimųsi prisidėjo ir tai, kad mane, dar „pyplį“, tėtis anksti keldavo ir veždavo į mokyklą. Dažnai ten būdavau vienas pirmųjų, netgi sulaukdavau darbuotojų žvilgsnių, „ką čia tas taip anksti dabar daro…“

Šią savaitę apsilankęs Juozo Tūbelio progimnazijos aštuntokų išleistuvėse prisiminiau, kokie buvo mano laikai ankstyvais du tūkstantaisiais. Sakyčiau, dabartiniai vaikai ir tuometiniai mes – visiškai skirtingi „dariniai“. Jei reikėtų apibūdinti savo mokyklos laikus, išsiversčiau keliais žodžiais: „Zazolė“, „3310“, „Counter-Strike“. Pasinėrei į prisiminimus, drauge trisdešimtmeti? A?..

Kitas „tų laikų“ dalykas, kuris bent man asmeniškai įstrigo, – kompiuterinės. Vietos, kuriose pats paprasčiausias vaikis tapdavo dievuku kitiems, nes kompiuteriniame žaidime turėjo kietus šarvus ar tiesiog gerai žaisdavo. Čia nebūdavo svarbu – tu „barakinis“, gyveni gerai ar blogai, esi aukštas ar žemas. Čia anksčiau ar vėliau susidraugaudavai su visais, nes visus vienijo kompiuteriniai žaidimai. Žiauriai gaila, kad tokios vietos dingo. Manau, kur kas smagiau žaisti būryje draugų, kurie supa tave čia pat, o ne kitoje monitoriaus pusėje.

Tiesa, jei paklausčiau savo bendraamžių, koks dalykas jiems labiausiai įstrigo ir kurį geriausiai atsimena iš tų laikų, tikrai ne vieną išgirsčiau sakant – „Drakonų kovos“. Japoniškas animė serialas, dėl kurio visi buvo pamišę. Bėgimas po pamokų į namus, kad kuo greičiau įsijungtum televizorių ir pažiūrėtum, kaip vienas iš veikėjų tris ar keturias serialo dalis ruošiasi įtrenkti blogiukui. Ar gali būti geriau? Tikrai ne – atrodė tais laikais. Prisimenu, net rinkdavome šio serialo žaidimo korteles (jų pakuočių galėdavai nusipirkti parduotuvėje), o atradęs gerą kortelę net uždirbdavai ją pardavęs draugui. Iki šiol turiu džemperį ir marškinėlius su užrašais „Drakonų kova“ – juos dėviu ir tuo didžiuojuosi…

Štai ir prieiname prie dalyko, apie kurį kartais vis susimąstau. Aš nenoriu „užaugti“… Kodėl? Nes man tai teikia džiaugsmą ir tikiu, kad tokių kaip aš yra daugiau. Aš vis dar įsijungiu kompiuterinius žaidimus, vilkiu drabužius, kuriuos puošia mano vaikystės prisiminimai: komiksai, kompiuterinių žaidimų veikėjai ar panašūs dalykai. Dauguma žmonių „užauga“ arba nori tai padaryti per greitai, jie užmiršta mėgautis gyvenimu, kai kurie dalykai jiems atrodo „vaikiški“. Manau, vaikystės magija žmogų turėtų lydėti kuo ilgiau. Gyvenimas turi teikti džiaugsmą, turi juo mėgautis, nesvarbu, kiek tau metų, ką tu dirbi ir ką mėgsti. Užaugti visada spėsime, o slėpdami ar atmesdami dalykus, kurie esą „vaikiški“, prarasime dalį savęs ir savo laimės, juk gyvenimas ir skirtas tam, kad juo mėgautumeisi.

Atėjus vasarai linkiu visiems prisiminti dalykus, kuriuos mėgote, galbūt juos vėl išbandyti, atrasti iš naujo ir džiaugtis kas savaitę vis lengvėjančiais karantino ribojimais.

Tik neperkaiskit, nes, panašu, ši vasara su geru smūgiu.

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments