Ne taršos, o „prabangos“ mokestis…

Ech, pasirodo, gyvename šalyje kurioje didelė prabanga turėti didesnį šeimos automobilį. Kaip tai? Ogi praėjusią savaitę Vyriausybė pritarė automobilių taršos mokesčiui, kuriuo siekiama gatvėse sumažinti taršių automobilių kiekį ir paskatinti Lietuvos gyventojus persėsti į mažiau taršius automobilius, viešąjį transportą ar tiesiog rinktis paspirtukus… Kartais pagalvoju, kad ten, aukščiau, sėdintieji pradeda galvoti, kad Lietuvos ribos baigiasi ten, kur dingsta vaizdas pro Vyriausybės langus. Juk visur galima nukeliauti pėsčiomis ar viešuoju transportu. Argi ne? Manyčiau, kad ne.

Lietuvoje, „Regitros“ duomenimis, iki šių metų lapkričio 1-osios buvo registruoti 1 092 925 dyzeliu varomi M1 klasės automobiliai, benzinu – 369 992, benzinu / dujomis – 100 306, benzinu /elektra – 35 158, o pilnai elektrinių automobilių – 4 160. Ką šie skaičiai sako? Ogi tai, kad statistinis lietuvis vairuoja dyzeliu varomą automobilį. Kodėl jis tokį rinkosi? Ogi todėl, kad kažkada juo buvo galima važiuoti kur kas pigiau nei benzininiu. Deja, nuolat kylančios kainos ir neproporcingai kylantys atlyginimai ne kiekvienam Lietuvos gyventojui leidžia susitaupyti naujesniam automobiliui, ypač jei gyveni kaime ar mažesniame miestelyje. Mokestis, kuriam pritarė Vyriausybė, mano nuomone, yra „prabangos“, o ne taršos mokestis. Kodėl? Duosiu jums pavyzdį: tarkime, moteris gyvena viena, dirba kasininke vienoje iš parduotuvių, gauna 580 eurų į rankas ir augina tris vaikus. Gyvena ji užmiestyje, tad automobilis jai reikalingas nukeliauti į darbą, nuvežti vaikus į mokyklas ir būrelius. Jos automobilis – 2008 metų „Volvo V70“ karavanas, varomos dyzeliu. Jame telpa visi vaikai, o bagažinėje – visi norimi daiktai. Kitoje medalio pusėje – vyriškis, dirbantis statybose visoje Lietuvoje ir vairuojantis tokį pat automobilį. Automobilis jam reikalingas kaip darbo įrankis, vežiotis įrankiams po visą Lietuvą. Minėtoji moteris per metus pravažiuoja 5000 km, o vyriškis – 25000 km. Nuo 2023-iųjų jie ABU mokės po šiek tiek daugiau nei 250 eurų taršos mokestį, o nuo 2025-ųjų – daugiau nei 500 eurų. Suprantat, kur lenkiu? Du žmonės, visiškai skirtingai teršiantys aplinką, mokės lygiai tokią pat sumą, vadinamąjį „taršos mokestį“. Juokingai skamba siūlymas atsinaujinti automobilį žmogui, kuris uždirba šiek tiek daugiau nei minimumą ir nuo 2025-ųjų dar turės susimokėti beveik viso mėnesio algą, kad vien galėtų turėti automobilį. Ir ne kiekvienas gali sau leisti persėsti į mažesnį ir ekologiškesnį automobilį, ar naudotis viešuoju transportu, paspirtukais. Galbūt didmiesčiuose tai ir įmanoma, bet įsivaizduokite Rokiškio situaciją. Kokie autobusai? Kokie paspirtukai? Ką, tai mamai statyti savo tris vaikus ant paspirtuko? O kaip jaustis kaimuose gyvenantiems pensininkams, kuriems automobilis reikalingas nuvažiuoti tik pas daktarus ar į turgų? Realiai, iš jų TAIP PAT bandoma atimti bet kokį susisiekimo būdą. Ką daryti, jei kaime nutiks nelaimė ir, neduok dieve, prireiks skubios pagalbos? Laukime autobuso arba sėskime ant paspirtuko! Juokinga ir graudu.

Savo šeimoje turime du automobilius. Vienas iš jų išties taršus, didelio litražo dyzelis, kurį naudojame kasdien, o kitas – bene tik vasarą naudojamas, kuris per metus pravažiuoja ne daugiau nei 4 000 km. Nei pirmojo, nei antrojo mes keisti nenorime ir sutinkame, kad juos reikia apmokestinti, nes vienas iš jų tikrai prisideda prie globalinio atšilimo, bet… galbūt tai vertėtų daryti ne kitų Europos šalių pavyzdžiu, kur algos kur kas didesnes, o kitu, kiek paprastesniu būdu? Kad ir didinant kuro kainą? Vairuoji dyzelį? Mokėk po du eurus ir dvidešimt penkis centus už litrą ir važinėk, jei taip nori. Vairuoji benziną? Euras pem ir važiuok kur nori. Manyčiau, toks būdas kur kas teisingesnis ir yra tikras „taršos“, o ne „prabangos“ mokestis už tai, kad eksploatuoji automobilį, kurio neturi galimybės pasikeisti. Kiek terši – tiek ir mokėsi. Labai tikiuosi, kad Seime dar turime galva mąstančių žmonių, ir šis prabangos mokestis bus atmestas…