Gimtasis Rokiškis Akcentai Ne jūsų, ponai, asmeninių sąskaitų…

Ne jūsų, ponai, asmeninių sąskaitų…

1527
0

Šitos temos negalima liesti. Ji radioaktyvi. Černobylio teritorija. Izoliuota. Aptverta spygliuota viela. Jei eini, klausyk instruktažų. Arba kukliai nuleisk galvą ir… apsimesk idiotu. Kitaip tau paaiškins: „neduosim sąmatos“, „domėkis kitais“, „žiūrėk pozityviai“. Apskritai užsimerk.

Prieš tas pačias sąmatas. (Jose, tarkim, maistui – 300 eurų, o maitinimui – 480. Neaišku, kuo tai skiriasi. Kaip ir kurui – 200, o transporto išlaidoms – 600.) Ir kalba… apie vieną parodą . „Gal jie tų paveikslų į Vilnių per Egiptą važiavo?“ – juokiasi kolegos. Tuo metu Kultūros centro direktorė Vaiva Kirstukienė neslepia – ji pati savo mašina kūrinį atvežė. Paskolino. Ir ne ji viena.

O mums siūlo dar užsimerkti prieš klaidas, kurios pakabintos ant sienos. Nors daryt „atminimo sieną“ ypatingiausiems įamžinti, dėt ne to žmogaus nuotrauką, eilių posmelį su klaida? Tiesiau tariant, tyčiotis iš atminimo ir sakyt: „Žiūrėkit, prašau, pozityviai?“ (Įsivaizduoju tai kapuose.) Ne, tai jokia norma. Tai – golfo žaidėjų teritorija – „jei žaisti nemokat, ne „mėlyno kraujo“, nelįskit“. Netoli Vilniaus yra rodyklės į golfo laukus. Visada pagalvoju – „jie tai gyvena“. Ir pavydžiu kartais.

Čia apie pinigus Rokiškiui. Kaip kultūros sostinei. Bukletams, katalogams, koncertams, konkursams, parodoms (viena štai Kultūros centre užrakinta. Jauni dailininkai nori, bet jos niekaip pamatyti negali), šokiui, muzikai, teatrui, dailei – daugiau nei šimtas tūkstančių eurų. Ne asmeninių pinigų. Ne jūsų, ponai, asmeninių bankų sąskaitų. „Apskritai sąmatos, kam pinigai naudojami, turėtų būt viešos“, – sako tie, kurie yra susidūrę su lėšomis kultūros sostinėms. Ne Rokiškyje, Vilniuje, per visą Lietuvą. „Kitur – irgi žmonės. Visur tas pats.“ „O menininkai yra vargšai, todėl, „užuodę“ pinigus, jie tampa grobuonimis“, – sako verslininkas. Pažįstantis vargšus.

Bet aš – ne menininkė, mano sąskaiton neįplaukė pasitikėjimas (Irena Matelienė siūlo užduoti retorinį klausimą: kuo Rokišky galima pasitikėti, kuriems renginių organizatoriams patikėt pinigus?), o iš paskos beveik 8000 valdiškų eurų. O jei įplauktų? Gal pasikviesčiau draugus ir… Ką gali žinoti, kaip svetimi pinigai smegenis veiktų.

Valdžia ir pinigai – išbandymas. Lydimas demagogijos ir transparantų su potekste – „gyvenkime draugiškai“. „Štai imk sąmatą“, – tik tada, kai spauda pradėjo domėtis „Rodos“ klubui pervestais pinigais (tą pačią dieną buvo sušauktas susirinkimas), jo vadovas Ligitas Keraitis deda skaičius ant kelių kolegei menininkei Daliai Varnaitei, kuri labai domisi (o ir turi domėtis, nes pinigai skirti ne vadui asmeniškai, o visam klubui). Ji klausia: „Gal galiu nusifotografuoti?“ „Ne, jokiu būdu…“

Todėl grįžkim prie to, kas prikišamai viešinama, gražiai įrėminta. Detalės iškalbingesnės nei skaičių pinklės. Peizažas suprantamas labiau nei abstrakcija.

Nors lauke 30 laipsnių, praėjusį penktadienį – birželio 21 d. – per miestą „ėjo“ iš Šiaulių atvežti Trys karaliai. Įspūdingi. Vienas matytas, berods, Arūno Augučio jubiliejinėje parodoje žiemą. Ir tada buvo įdomu. Tik tą karštą penktadienį mažai kam rūpėjo. Nors žmonės aukojosi. Arūnas Uogintas, Eligijus Daugnora, Ramūnas Traškinas lyg kokie didvyriai (aišku, su narais, kurie lindo į Černobylio požemius atidaryti sklendžių, nelyginsim) po „kosmonautų skafandrais“ per visą miestą po tais karaliais prakaitą upėmis liejo. O jiems akompanavo… kultūros sostinės ambasadorius Arvydas Bagdonas armonika. Nors dailininkai… norėjo orkestro. Bet Kultūros centro direktorė suabejojo: „Ar orkestras tikslinga? Ar nebus orkestrantų daugiau nei žygeivių?“

Kad ir be orkestro, sąmatoje, kurią „Rodos“ klubas pateikė kultūros sostinės atsakingiems žmonėms (su Kultūros centru jie pasirašė sutartį), visa tai vadinama performansu.

Internete galima išsamiai pasiskaityti, kas tai. Pasaulis štai eina iš proto dėl Marinos Abramovič, žvaigždės aktorės Tildos Svinton performansų. Sako, kad jos – šokiruoja. Tai postmodernistinio meno rūšis: iš anksto apgalvotas veiksmas. Jo pagrindinė išraiškos priemonė – paties menininko kūnas. Dažniausiai vyksta pagal griežtą scenarijų, nedalyvaujant publikai.

Pavyzdžiui, 1965 m. Diuseldorfo Schmela galerijoje surengtame performanse „Kaip išaiškinti paveikslus mirusiam kiškiui“ dailininkas Jozefas Boisas, sėdėdamas kambaryje, prikrautame veltinio, taukų, vielos ir medžio, išsitepęs veidą auksuotu medumi, nuolat kažką šnibždėjo rankose laikomam mirusiam kiškiui. Ar kažkas panašaus buvo Rokiškyje? Reikėtų paklausti Eligijaus Daugnoros.

Ar jis kentėjo? Arūnas Uogintas prisipažino, kad jam buvo sunku po šitos kelionės dalyvaut fotosesijoje (feisbuke galima prisižiūrėti nemažai šios sesijos nuotraukų. Jų ypač padaugėjo po anksčiau minėto susirinkimo.) Taip išvargino karštis.

Tai dėl ko šita kančia? Retorinis klausimas. Tegu pakaba ore. Jei ką, sąmatoje Trijų karalių ėjimui per vasarišką miestą iš mūsų visų pinigų numatyta 400 eurų.

Tęsinys bus kituose numeriuose. Su daugiau skaičių.

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie