blank
Rasa Keliuotytė

Vėlinės. Atgyja kapinės – ištisi mirusiųjų miestai, tiesiog didmiesčiai su išbetonuotom aikštelėm, paminklais–daugiabučiais, su transporto kamščiais, nervingu bruzdesiu ir kalnais žvakių, gėlių, vainikų. Meilės ir dėmesio mirusiesiems ženklai, kurių dauguma virsta nerūšiuotomis ir neyrančiomis atliekom – statomi dar vieni mirę miestai – iš plastiko, tik jie nelankomi, žvakutės ten nedeginamos. Vengiama net žinoti ką nors apie juos. Ir jeigu toks miestas-sąvartynas priartėja prie gyvųjų su nuodus skleidžiančiu dvoku – baisus pasipiktinimas ir protestai. Stumiami jie kuo toliau. Kaip našlaitėliai be kilmės, nors kilo jie iš mūsų, tad kur jiems dėtis?  Transportuotis į kitą planetą?

Ne mirusieji šituos miestus kuria – gyvieji. Viską užlieja betonu, ritena akmenis, kad tik jokia gyvybė neprasikaltų. Medžius iškerta, kad, neduok Dieve, lapų nepažertų ant nupoliruotos kapo aikštės, kad neužvirstų ant tūkstančius kainavusio namo-paminklo, kurio dydis ir brangumas turi byloti ką? Gal artimųjų skausmo dydį? Ar gyvųjų pasaulyje turėtą statusą? O gal atgailą, kad gyvam per mažai dėmesio buvo skirta? Kas žino…

Matau, net žolė kai kur „raundapu“ nupurkšta. Kad nesikėsintų į „architektūrinį šedevrą“. O poliruoti aikštynai gausiai žvakėm apstatyti, plastiko vazonais nudėlioti, gerai, jeigu juose bent gyvos gėlės veši.

Liūdna vėlėms per Vėlines mirusiųjų miestuose – nei kur medyje pasisupsi, nei iš kur pasižvalgysi, nei nukritusiuose lapuose pasišiurensi. Net jei prasimuši pro poliruotus paviršius, gali įstrigti dirbtinių gėlynų spąstuose ir sušalęs brazdėt ten per visą žiemą, gal net iki kitų Vėlinių. Manau, ne tokių atminimo ženklų iš gyvųjų mirusiesiems reikia – maldos juos pradžiugintų, žvakelės šviesa tamsą nušviestų. Būtų tikra šventė.

Kažkada, dar ne plastiko laikais, vaško žvakeles ant mirusiųjų kapų degindavome, popieriumi keturis medžio pagaliukus apsukę, kad vėjas ilgiau neužpūstų. Vis tiek galų gale užpūsdavo, nesudegusius galiukus atgal namo parsinešdavome. Kitam kartui. Iš taupumo, nes visko trūko. Jokių plastiko vazonų, puokšteles iš turimų augalų sukomponuodavom – ir viskas. Ir jokių atliekų. Viskas virsdavo žeme. Kaip ir mirusiųjų kauleliai virsta dulkėm. Tik plastikas nesudūlėjęs pragyvens ne vienos kartos mirusiuosius ir gyvuosius.

O paminklai? Paminklai būdavo. Tiesa sakant, dauguma sovietmečiu statytų – baisūs.  Pakeitę ankstesnius, kur pagrindinis akcentas buvo kryžius. Bet akmuo bent jau žemei nekenkia. Vis tiek geriau būtų tie senoviniai, mediniai, kuriuos sutrūnijusius – tiesiog sudegindavo. Ir jokių atliekų – tik pelenai – trąša žemei.

Pasakoja man viena kraštietė, kokias ateities kapines svajotų Rokiškyje įkurti. Ekologines. Didžiulėje natūralioje, žydinčioje pievoje vien nedideli kryželiai su atminimo lentelėmis. Tarp medžių. Natūralioj gamtoj. Ir jokių savavališkų architektūrinių projektų su paminklais-daugiabučiais – juk mirusiųjų miestai kyla valstybinėje žemėje, todėl ir taisykles galima diktuoti. Jokių poliruotų aikštynų – juk vėlės futbolo nežais. Jokių plastikinių atributų. Žolė būtų pjaunama du kartus per metus. O per Vėlines visi uždegtų po žvakelę.

Užsisvajoju ir aš apie tokias kapines. Apie jų ramybę be plastikinio tarškėjimo, apie ošiančius medžius ir žydinčias pievas, apie tai, kiek gyvieji sutaupytų pinigų ir laiko, kuriuos galėtų skirti dar nemirusiems artimiesiems.

gimtasis straipsniai
Subscribe
Informuoti apie
guest
3 Comments
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
asei
asei
2021 2 lapkričio 11:29

kapinės dabar kaip kokie granitiniai alpinariumai, manau kad tie betoniniai išlieti apvadai buvo visai neblogas sprendimas kapui įremint ir gelytem augint, o dabar tai kaip kokiie seksodromai padaryti iš akmens ploksčių

Rimantas
Rimantas
2021 30 spalio 18:45

Nu labai teisingai ir nuostabiai graziai Pagarba autorei

Stasys
Stasys
2021 30 spalio 16:53

100 proc pritariu, bet tai vis tiek kol kas iš fantastikos srities

Last edited 1 Mėnesis Prieš by Stasys