blank

Artėjantys savivaldos rinkimai kol kas Rokiškyje nežada staigmenų, taigi ir įnirtinga kova tarp kandidatų į merus, atrodo, neužvirs, nes neatsiranda jokių naujų ryškių lyderių. Arba jie slepiami. Na, bet nereikia užbėgt į priekį – gal vasarą brandinę planus, rudenį partijos rajono rinkėjams pažers spalvingą kandidatų derlių.

Tik iš kur? Tikrų profesionalų, lyderių trūksta ne tik politikoj. Gal todėl atrodo, kad Lietuvos politikai vis dar žaidžia mėgėjų lygoj kiekvienas su savom taisyklėm, o politinį dialogą keičia šou elementai, intrigos, kaltinimai ir piktybiškas kenkimas oponentams.

Lyderių ima trūkti visur, visuose lygiuose. Kaip ir specialistų, tikrų profesionalų. Konkursuose į vadovaujančias pozicijas džiaugiamasi, kai dalyvauja bent jau vienas kandidatas, nes kartais neatsiranda nė vieno.

Baigėsi laikai, kai vadovo kėdė atrodė aukso svajonė. Į Rokiškio rajono ligoninės vadovus, net paskelbus pakartotiną konkursą, atsirado tik vienas kandidatas, tiek pat, tai yra vienas, kandidatavo ir į „Rokiškio komunalininko“ direktoriaus kėdę – laimei, ir vienas, ir kitas, turintys vadovavimo patirties ir tinkamą pasirengimą. O štai švietimo įstaigos kartais priverstos lyderių laukti ne vieną mėnesį – visi šie postai jaunimo nebegundo.

Ir tai ne vien regionų problema. Ateinančios kartos siekia mėgautis gyvenimu, darboholiko sindromas jiems jau nebesuvokiamas, turbūt nualptų sužinoję, kaip tai buvo kažkada populiaru ir kokį pragarišką tempą tai reiškė. Dar prieš tris dešimtmečius savo darbingiausius metus jų seneliai leido dieną naktį triūsdami kooperatyvuose ar po turgus tampydami languotose „tašėse“ vis dar deficitines prekes. Tos smulkiais langučiais margintos didžiulės „tašės“ buvo tarsi Gariūnų turgaus simbolis. Triūsė kaip skruzdėlės – legaliais ir nelegaliais būdais siekdami gerovės sau ir vaikams. Paaukoję savo išsimokslinimą vardan vakarietiškų vaikų mokslų. Jų atžalos, baigę amerikietiško tipo vadybos mokyklas, verslus valdė negailestingai – savo darbuotojus spaudė kaip citrinas, o, jeigu kuris nepateisino didelių lūkesčių, baigiantis darbui penktadienį atleisdavo be jokio išankstinio įspėjimo, kad nespėtų nei moraliai, nei psichologiškai pasiruošti – todėl nuolankiai, kaip avinėliai iš tokių įmonių išeidavo pro užpakalines duris, gerai, jeigu dar spėdavo sugriebti asmeninius daiktus.

O dabar turbūt išvaromas tik visiškas paplaukėlis. Įmonės daro viską, kad darbuotojus priviliotų į darbą, ypač po pandemijos ir pripratimo dirbti/nedirbti namuose – barai, bilijardinės, boulingas darbo vietoj nieko nebestebina ir tai skirta ne klientams – darbuotojams. Ankstyvojo Lietuvos nepriklausomybės periodo statytojai pamatę tokias sąlygas pagalvotų, kad pateko į rojų, per klaidą atsiradusį žemėje. Bet jaunoji karta tai priima kaip savaime suprantamą dalyką ir nemano, kad tai turi juos motyvuoti. Tokios įmonės vienas iš senesnių darbuotojų pasakojo, kad ką tik mokslus baigęs jaunimėlis ateina, padirba tris mėnesius, nepademonstravę jokių ypatingų gebėjimų reikalauja pakelti algą. Nepakelia – išeina be sentimentų ir komentarų. Nesulaukia pagyrų, nors girti nėra už ką, – išeina taip pat. Arba išsireikalauja nepilnos darbo dienos, nes rytais eina sportuoti į sporto klubą. Tiesa, pasakoję apie tokius atvejus, sako, kad darbdavys sutikęs, bet nurėžė dalį algos – jaunimėlį tenkino, nes darbas, jų nuomone, negali būti svarbiau už pomėgius.

Ir visas šias tendencijas paspartino pandemija. Panašu, kad netrukus pereisime prie keturių darbo dienų savaites, kad atsiras papildomos sveikatos atostogos, nes į darbus ateinančios kartos nesikabina – metų metus ieško savęs įvairiuose Žemės kampeliuose ir išbando įvairius užsiėmimus. Savo malonumui rašo knygas, muzikuoja ir kuria muzikytę, eksperimentuoja virtuvėj ir savo kulinarinius eksperimentus kelia į tinklalaides ir t. t. Žodžiu, pomėgiai tampa darbu, profesionalumas ima kelti nuobodulį, o darboholiko sindromas seniai nukeliavo į istorijos sąvartynus.

Tai tampa iššūkiu darbdaviams, todėl vėl žvalgomasi į vienu metu visai „nurašytą“ 50+ kartą arba į svetimą, dar dirbti norinčią, darbo jėgą. Nes kažkas gi turi dirbti, nebent mus visur pakeis robotai.

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments