Man patinka grįžti į vietas, kur tvyro ramybė. Į vietas, kur kava turi šį vienintelį skonį. Į vietas, kurios supranta, paliečia gerais prisiminimais. Yra daugybė išgyvenimų, kuriems išreikšti trūksta žodžių.
Vasario 16-ąją pasitikau tuščioje bažnyčioje. Sėdėdamas pirmame suole galvojau: kodėl painiojame tikėjimą su religija. Aš nenoriu tokios religijos, kuri spraustų į rėmus. Nenoriu užėjęs į bažnyčią jos bijoti. Galų gale bijoti, kad ne taip persižegnosiu ir nemokėsiu kokių poterėlių. Automobilyje ieškant gero „gabalo“, netyčia „užgaudžius“ „Marijos radiją“, kuo greičiau perjungčiau. Man to nereikia. Išgyvenimus noriu išlieti saugiai, be baimės būti nubaustam. Noriu laisvo tikėjimo ir religijos. Kiekvienas raktas turi savo duris, kiekviena naktis turi savo ilgesį.
Vaidiname šventuosius, o už kampo laukiame tinkamo momento, kad įsmeigtume peilį į nugarą – sužeistume. Lengva važiuoti dviračiu ar automobiliu. Lengva važiuoti ant kažko.
Niekada nežinome, kas slypi kitame – trauma ar tragedija. Kokią savo pusę myli, o kokios nekenčia. Niekada nebus tobula. Bus problemų ir blogų dienų. Tačiau atsisėdu ir pradedu skųstis savimi ir pasauliu. Galiu būti tikras – niekas nuo to nepasikeis.
„Kietų“ idealas – tuščias riešuto kevalas. Nesukursiu savo vertės per kitus – ji mano viduje. Tegul eina viskas peklon, kas neleidžia būti laimingam.
Kiekvienoje vietoje mums reikia ryšio ir lizdo, kad pakrautume savo anonimiškumą. Geriau jau mirsiu, bet spausdamas kompiuterio klavišą tapsiu ekspertu, išminčiumi ir informacijos guru. Apmėtysiu purvu, nes taip gera…
Viešumas tapo pramoga – malonumo šaltiniu. Išsižadame privatumo tam, kad gautume kitų patvirtinimą, jog esame kažko verti. Nėra jokių nurodymų, kad iškart atpažintum melą. Iš pradžių gėlytės – saldūs žodeliai, o paskui purvina tavo sielą. Nemoku suprasti kitų. Aš tik žiūriu savęs. Prisidengiu netikru gerumu.
Per greitai viskuo patikiu. Patikiu apgaulinga ramybės oaze, apgaulingu juodo šokolado skoniu. Mulkina dėl draugystės, meilės, pinigų, ramybės.
Nebūsiu reformatorius, nesistengsiu mokyti kitų, nebandysiu jų keisti. Užteks, jei pasikeisiu pats – tai bus mano žinia.
Vasario 16-ąją mus paliko poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas Kęstutis Navakas. Jis kadaise sakęs: „Nesu religingas, ypač pas mus vyraujančios katalikybės prasme, mano pažiūras galima būtų pavadinti budistinėmis. Tačiau esama kažko, kas egzistuoja už mūsų sąmonės ribų, ko nesugebame apibūdinti ir kartais tai, ką pavadinau vibracijomis, iš ten mus pasiekia…“
