Mūsų rajono abiturientams nuskambėjo paskutinis skambutis. O kaipgi ši šventė be dainų, šokių, jūros gėlių, šypsenų ir ašarų?.. Prisipažinsiu, viską stebėdamas iš šalies, supratau, kiek nedaug reikia būti laimingam.
Mokytojai, sakydami pačius šilčiausius žodžius dvyliktokams, prisipažino, kad daug ko gyvenime išmoko iš jų. Pedagogų atvirumas nustebino, tačiau kartu leido suprasti, jog žmogus mokosi visą gyvenimą. Tiesa, kelią į laimę pasieksime tada, kai nebijosime į viską žvelgti mokinio akimis – smalsiai, trokšdami išmokti ir tobulėti, nebijodami suklysti.
Taip, šią savaitę mane užvaldė laimės paieškos. Ne, esu laimingas. Tačiau ar tą laimę iki šiol supratau teisingai, nežinia… O gal trūko tik to gilesnio pojūčio, kurį būtent ir pajutau. Bet kokiu atveju, geriau vėliau nei niekada.
Kas yra laimė? Klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Laimė, ko gero, viena didžiausių paslapčių, nes kiekvienam ji vis kitokia. Vienas yra laimingas galėdamas matyti kasdienybės grožį, kitam – tai galimybė padėti, trečiam – ji neatsiejama nuo materialių dalykų. Bet kokiu atveju justi laimę – ilgalaikę ar trumpalaikę – svarbu. Mes visi siekiame būti laimingi. Šis noras kartais net stipresnis už siekį gyventi prasmingą gyvenimą.
Sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Nors toji rizika nepanaši į laimę, ten slypi baimė ir nežinomybė. Daugelis nemėgsta rizikuoti, o gal bijo naujovių. Tačiau ar ne taip užkertame kelią dar geresniems sprendimams? Kartais tereikia peržengti savo komforto ribas, apčiuopti kažką nepatogaus.
Dirbant žurnalisto darbą, tai nutinka praktiškai kasdien. Susiduri su įvairiais pašnekovais. Vieni jų drebteli taip, jog priverčia žagtelėti, kiti – atvirkščiai – gauni teigiamos emocijos. Karti tiesa tokia, jog nėra paprasta džiaugtis kitų sėkme, ypač kai pačiam nesiseka ir esi paskendęs liūdesio liūne.
Nesėkmės visus išmuša iš vėžių. Vieni nuleidžia rankas vos po vieno nesėkmingo bandymo, kiti atkakliai siekia tikslo, tikėdami savo vizija, ir nepaiso neargumentuotos kritikos. Gyvenimas parodo mums įvairias tiesas – neišblėstantį gyvenimo grožį ir aštrius kampus. Tik stipri asmenybė nebijo išsivolioti purve.
Vis dėlto, kas mane sugraudino? Tai akimirka, kurią daugelis patyrė, o gal dar patirs. Abiturientų lūpomis skambėjo padėkos žodžiai mokytojams ir tėveliams. Pastariesiems dvyliktokai dėkojo už suteiktą gyvenimą, meilę, rūpestį, atsidavimą… Tą sykį supratau, jog laimei pakanka ir vienos akimirkos, kuri žmogų sugrąžina į tikrąją gyvenimo prasmę. Tai laimė, kuri atgula mumyse amžinai.
Laimė skirta visiems, ją pajusti galime visi. Tereikia nurimti ir prisiminti, kad mes jau esame laimingi dėl to, ką turime. Esame mylimi ir patys mylime, mus lydi maži ir dideli pasiekimai mokykloje ar darbe, malonios patirtys, kurios kasdien yra vis kitokios.
Laimė nėra sudėtinga, ji yra labai paprasta. Tai paprastas tikro žmogaus jausmas. Laimingas žmogus gali būti kasdien. Pakanka džiaugtis tuo, kas mus supa.
Mieli abiturientai, svajokite, kad būtumėte gyvi, o svajodami palinkėkite pasiekti tikslą, tačiau svajonės telieka nepasiekiamos. Didžiausia laimė – suvokti, kad esate laisvi pasirinkti savo kelią. Laisvė užaugina sparnus, leidžia įkopti į aukščiausias viršukalnes, leidžia gyventi pasaulyje, kurį susikuriame patys. Nebijokite gyventi, nes gyvenimas tik vienas, ir jis ką tik prasidėjo. Sėkmės!
