Kuo paprastas skiriasi nuo nepaprasto

Žiniasklaida gyvens visada. Nes žmonės nori apie save pasakoti. Kiekvienam gyvenimui duota viskas, ir kiekvienas vertas aprašymo. Tas, kuris tyli, labiau nei tas, kuris rėkia. Paslaptys traukia.

Tik kaip jas sužinoti? Ne, ne politikų. Jie – tokie lipnūs, tokie slidūs, tokie pionieriai – „visada pasiryžę ir pasiruošę“. Tie, kas nenaivūs, pridurs: „Meluoti. O realybėje vulgariai ir taip „tiesiai į tarpuakį“ daryti tai, kas jiems naudinga.“ Išduoti ir griūti ant žemės lyg kūdikis: „Juk tai ne aš, o MANE išdavė.“ Sakyt: „Išeinu iš politikos“, ir bėgti į kitą partiją.

Kaip išlukštenti esmę? Nuliūdusio, pavargusio, nebetikinčio niekuo (valdžia seniai niekas netiki)… Gražaus, talentingo, protingo… Jauno gydytojo, 390 eurų uždirbančio. Išvažiavusio į negyvenamą salą. Emigravusio. Užsidariusio. Sergančio. Gedinčio žuvusio vaiko… Aklo, bet poeziją rašančio. Drožiančio kalteliais šaltoje trobelėje.

Pats turi rizikuot nemeluoti. Ne nutylėti tai, kas svarbiausia, o iš tiesų būti atviras, peržengti ribą, kažką aukoti. Turėti drąsos. Prisipažinti, kad daug ko nepatyrei, nežinai ir nemoki, dar neperėjai viso pragaro. Todėl ir mokaisi – iš situacijų, kurių mūsų darbas kasdien pasiūlo, ir iš pašnekovų.

Kas bus administracijos direktorius ar vicemeras, ne visiems rūpi. Anot Irenos Matelienės, „jei valtis apsivertė, nebūtinai visi nuskendo“. Gelbėjimosi liemenių ten, kur „kedenamos plunksnos“, skirstomasi kabinetais, kėdėmis ir priedais, ne viena padėta – tik spėk laiku atsidurt reikiamoje vietoje, laiku įkąsti, laiku vienas kitą „parduoti“.

Bet ne apie juos šiandien. Tiesiog apie ŽMONES. Štai skaitytojas skambina ir pyksta, „kodėl seniūnas Varanius žmonėms atsiskaito 11 valandą dienos? Tai ką, tik invalidams ir pensininkams?“ Kitas piktinasi, kad Pedagoginė psichologinė tarnyba apgavo – neatsiuntė autobusiuko, nesusitarė, nekėlė ragelio. Dar vienas reikalauja dėl „šimtmečio aikštės“ inicijuoti diskusiją. Moteris prašo kokiu nors būdu padėkoti daktarui Tubelevičiui, o gydytoja juokiasi „rašysianti skundą“, nes redakcijoj (matyt, buvo susirinkimas) niekas neatsiliepia. Kol rašau šituos žodžius, dar vienas skaitytojas nerimsta. „Kaip suprast, kai Vaičėnas ar Vilimas sako, kad „žiauriai svarbu“? Kodėl „žiauriai“?“ – klausia. Kai išsiaiškinam, jam kyla dar vienas klausimas. Mat neretai skaito frazę „paprastam žmogui“. „Tai kuo skiriasi paprastas nuo nepaprasto? Nuėjus turgun ar bažnyčion, kaip paprastą nuo nepaprasto atskirti (gal kokia aureolė bent neryškiai šviečia ar sparnai matomai kalasi)?“ – aiškinasi vyras. Jis net pasiryžęs radijun skambinti. Tik nenori pavardės viešinti, dar apšauks neišmanėliu. Ir „pletkų“ labai nemėgsta.

Tas ratas taip ir suktųsi, bet atėjo Kęstutis Matelis. Prašiau papasakoti apie Sausio 13-ąją. Tema šventa. Klausdama, kaip Kęstutis jau vėliau budėjo prie naftos bazės, tokio finalo, kokį išgirdau, nesitikėjau. Emilio Vėlyvio juodosios komedijos vertas scenarijus apie tai, kaip vos pilnametystės sulaukęs savanoris stovi su „šarikovo“ kepure ir palto pamušale užstrigusiu „makarovu“ šaltyje ir svajoja apie pasimatymą.

Bet Algiui Veikšiui (pats pasirašė fb – tuomet užėmęs svarbias pareigas) toks pasisakymas ir straipsnis nepatiko. Jis viešai ėmė mokyti ir Kęstutį, ir žiniasklaidą – kaip kalbėti, kaip pateikti, kaip rašyti. Ačiū, kad reaguojate. Prie šios temos sugrįšime. Kolega tuo metu irgi dirbo toj pačioj naftos bazėj ir pripasakojo dar ne tokių dalykų. „Žinok, pistoletas su šoviniais tiesiog gulėjo ant žemės“, – pasakoja, o aš, išpūtusi akis, klausiu: „Ar tikrai taip galėjo būti?..“

Ir Valdį Vaičėną rajonas moko – kodėl į darželį? „Juk galėjai vadovauti gimnazijai, nors vienai būtų pasisekę.“ Ne vienam, ypač „Romuvoj“, taip atrodo, bet Vaičėnas turi versiją, jog „nuo scenos dera nulipti dar aidint plojimams“. Kadangi Valdžiui iki pensijos dar toli (Jonas Bulovas apskritai juk tempė iki paskutinio), nelabai tikėtinas tas jo alibi. Bet juk įvairiausiuose kabinetuose, kur ant durų svarbi lentelė, nebūtinai sėdi geriausi. Dažnai tie, kurių dar „nesuėdė“, arba tie, kurie patys kitus „ėda“. O kol jie rimčiausiais veidais „tvarko vienas kitą“ ir žaidžia savo „kortų namelį“, mes, paprasti žmonės, svarstom, į kokį nueiti spektaklį.

Gal „Kalės vaikai“? O gal „Mūsų miestelis“? Viename „atsigręžiama į amžinybės akivaizdoje gyvenančių paprastų žmonių likimus…“, kitame – „tamsios liaudies švietėjai ir ganytojai – pasakos, sakmės, burtai ir užkalbėjimai“.