Lina Dūdaitė.
Lina Dūdaitė.
Prie Dirdų

1385-ųjų Krėvos unija istorikų romantikų prilyginama kone Lietuvos išdavystei. Kaipgi taip, galingą, beveik nuo marių iki marių, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Jogaila atidavė Lenkijai. Ar karūnos užsigeidęs, ar apie jaunosios Jadvygos akeles užsisvajojęs… Iš tiesų juk ta Lietuva nebuvo nei didi, nei galinga. Daugiau nei amžių besitęsęs karas su Kryžiuočių ordinu išsekino jauną valstybę. Nuosmukio ženklai buvo akivaizdūs: jau XIV a. viduryje kryžiuočiai vis toliau įsiverždavo į Lietuvos žemes, o 1383-iaisiais jie atsibastė iki Vilniaus. Derlingiausios Lietuvos žemės – Panemunė – jau buvo virtusios dykra… Buvo akivaizdu, kad viena Lietuva ordinui ilgai nepasipriešins. Ko jai trūko? Trūko daug: kol vyko karas, nesivystė amatai, prekyba, nekilo miestai, nebuvo mokyklų: visos lėšos buvo skiriamos išgyventi. Bet dar labiau nei pinigų, modernių ginklų lietuviams trūko žmonių. Kad „vygėje“ supamas kūdikis taptų jaunuoliu, galinčiu išlaikyti rankose ietį, tuomet reikėjo 14–16 metų. Taikos metų.
Taigi jau XIV a. universitetų nebaigęs Lietuvos valdovas suvokė, kuris valstybės išteklius svarbiausias ir sunkiausiai, ilgiausiai atkuriamas. O mūsų diplomuotiems ir kostiumuotiems „tundroms“ vis dar, atleiskite mielieji kalbininkai, „nedaeina“. Iš visų pakampių tik ir girdime verkiant, kad Lietuvoje seniai jau ne trys milijonai, kad mūsų šalis išsivaikšto ir išsivažinėja. Vienas garbus rajono verslininkas neseniai stebėjosi: prieš porą metų miesto gimnazija į gyvenimą išlydėjo septynias dvyliktokų klases, o po kelerių metų teliks keturios… Darbdaviai skundžiasi, kad ir tas negausus jaunimas pakuoja lagaminus į didmiesčius ar užsienį, o štai kai kuriose rajono įmonėse dirbti nebėra kam. Nors Darbo birža lūžta nuo bedarbių… kurie nedirbo, nedirba ir nedirbs. Rokiškis sensta ir traukiasi… Rajono mokyklose daugėja pagal specialiąsias programas besimokančiųjų, o vadinamųjų PUPP‘o egzaminų rezultatai tinkami nebent… tėvams sukelti infarktą.
Sveiki atvykę į realybę, ponai. Ką norėjote, tą ir gavote. Juk ir dabar, remiantis naujuoju Darbo kodekso projektu, pats baisiausias darbdavio ir valstybės priešas yra… nėščia darbuotoja. Juk darbo pokalbiuose jaunas moteris vis dar nesigėdijama klausti, ar jos artimiausiu metu neplanuoja kurti šeimos, ir, Viešpatie apsaugok, gimdyti. Juk reikės saugoti darbo vietą, išleisti pas gydytojus, ieškoti pavaduojančio darbuotojo, o ir grįžusi po motinystės atostogų jaunoji mama dėl mažiuko ligų kartais ims nedarbingumo lapelius ir jau suvis nenorės sėdėti nemokamų viršvalandžių. Tautos priešė tiesiog. Tad ko stebėtis, garbieji kostiumuotieji ponai, kad rajone mažėja žmonių. Kad jaunos tvarkingos ir dirbančios šeimos gimdo po vieną, o tik pačios drąsiausios – po du mažylius. Ir vis dažniau pakuojasi lagaminus ten, kur rajono darbdavių „lūzeriais“, „tinginiais“ ir „lochais“ išvadinti žmonės savo darbu pasistato namus, perkasi automobilius, būdami darbininkais kasmet važinėja atostogų ne tik į Lietuvą, bet ir Egiptą, Maljorką ar Tunisą. Kažkaip galai nesueina? Ir mūsų moterys gimdo ten, nes žino, kad bet kada gaus darbą, o jei mažiukui reikės didesnės priežiūros, šeimą bent kurį laiką saugiai ir ramiai išlaikys santechnikas, suvirintojas, rūšiuotojas, pakuotojas ar vištų galvų sukiotojas tėtis.
Net jei mūsų Seimas grąžins motinystės išmokas į prieškrizinį lygį, o darbdaviai besilaukiančiai darbuotojai išmokės dvigubą atlyginimą ir dar skirs premiją, viso šito dosnumo rezultatus jie pajus tik… po 22–24 metų, kai šiemet pradėtas žmogus bus pasirengęs įsilieti į darbo rinką.
Ir nereikia grasinti, kad emigravus lietuviams vietiniams darbdaviams dirbs ukrainiečiai, sirai ar kiti imigrantai. Kaip supratote, tuos baisiuosius 1100 ar kiek ten dar pabėgėlių į mūsų miestus reiks varu atvaryti. Nes savo noru čia niekas nevažiuos. O jei kas ir įkiš snapą, tai mūsų šalis jam bus tik tarpinė stotelė į dosniąją Europą.
O mums liks tik tie, kurie nenori ar negali išvažiuoti ten, kur yra didesni atlyginimai, padori aplinka. Kur darbuotojas darbdaviui ne „lūzeris“, „lochas“, o partneris, be kurio žinių, pastangų ir atsakomybės net pati brangiausia ir moderniausia aparatūra yra tik metalo laužas. O čia greitai dominuojančia dauguma taps tie, kurie iš senelių ir tėvų paveldi „garbingus“ bedarbio ir socialinės rizikos šeimos titulus. Jie perėti vaikų nebijo: dosni motina tėvynė pasirūpins didėjančių negalinčiųjų ir nenorinčiųjų dirbti skaičiumi. Juk proporcijos akivaizdžios: įprastose šeimose auga 1–2, gerokai rečiau – 3–4 vaikai, o socialinės rizikos? Ten ir penketukas – ne riba. Kiek iš jų taps darbuotojais? O ir tie patys po 15–16 metų sups naują bedarbių kartą? Nes į rajono mokyklas jau ateina tie, kurių tėveliai prieš šešerius ar septynerius metus baigė tą pačią mokyklą pagal palengvintą programą. Kol dar mūsų tolerantiška ir lygių galimybių visuomenė visiškai neišjungė genetikos, sunku tikėtis, kad tokių tėvelių vaikai taps akademikais. PUPP‘o egzaminai akivaizdžiai signalizuoja, kokie „specialistai“ netrukus įsilies į darbo rinką. Tad, mielieji rajono ir šalies darbdaviai, ar dar ilgai darbo kodeksais gandrus baidysite? O gal kaip tik laikas pradėti skatinti juos dažniau apsilankyti tvarkingose, dirbančiose šeimose?

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie