„Globalizacijos procesai naikina sienas tarp valstybių, atveria rinkas ir galimybių bendrauti, keliauti ir keistis informacija. Mažėjant nacionalinės tapatybės reikšmei tiek fizine, tiek emocine prasme, neblėstantys kariniai konfliktai, ekonomikos krizės ir socialiniai iššūkiai kuria tai, ką galima vadinti žmonių be valstybės problema.
Asmenys be valstybės nelaikomi piliečiais, jiems negalioja šalies įstatymai, jie lieka neišgirsti. Vieni jų tokiais gimsta, kiti – tampa. Dėl tautinės, religinės ar kitokio pobūdžio diskriminacijos, atsiradus naujai valstybei ar pakeitus teritorines ribas, nebaigus spręsti tarptautinių konfliktų.
Žmonės be valstybės negali laukti pas gydytoją, įsidarbinti, įsigyti būsto ar atsidaryti banko sąskaitos. Dažniausiai jie sunkiomis sąlygomis gyvena visuomenės paribiuose. Tik nedidelei daliai jų pavyksta įgyti pilietybę, susitvarkyti asmens dokumentus, legaliai įsidarbinti. Todėl jie nematomi. Jei jų oficialiai nėra, nelieka ir problemos“, – skelbia žurnalas „IQ“ apie žmones be valstybės. Fizine prasme – tai gyventojai, dėl įvairių priežasčių negalėję įgyti šalies pilietybės, pabėgėliai.
Tačiau išskiriama dar viena asmenų grupė – tai žmonės, priversti migruoti šalies viduje. Ko gero, jiems apibūdinti labiausiai tinka mintis, kad emocine prasme jie tampa žmonėmis be valstybės. Galbūt per skambiai pasakyta… Galbūt labiau tiktų žodžiai „be tėvynės“ arba „be tėviškės“, reiškiantys kilimo vietą ir gimtinę? Manau, žmonėmis be valstybės būtų galima įvardyti tuos, kurie širdyje (t. y. emocine prasme) nė vienos šalies nelaiko savo gimtine. Jie nebūtinai yra pabėgėliai iš svečios šalies, migrantai ar emigrantai, ieškantys sotesnio kąsnio, jais gali būti ir kosmopolitai – žmonės, neturintys patriotizmo, atitrūkę, neprisirišę prie savo tėvynės, tautos interesų. Ar bent vienam iš jų būtų patikėta sukurti miestelio ar kaimo himną? Nebent melodiją…
Vasarą kaip iš gausybės rago pasipila renginiai: tradiciniai ir netradiciniai, su rėmėjais ir be jų, skirti žmonių miniai arba tik saujelei. Į juos sulekia vietiniai ir tik bent kartą metuose tuose kraštuose regimi žmonės. Nepriklausomybės pradžioje garbės reikalu buvo tapę vos ne kiekviename kaime pastatyti po kryžių, vėliau – paminkliniu akmeniu ar kitu žymeniu įprasminti išnykusio kaimo ribas, iš jo kilusios ryškios asmenybės atminimą… Tačiau bene visada skamba žodis „bendruomenė“. Tokie susibūrimai, šventės dažniausiai prasideda to miesto, miestelio ar kaimo himnu. Kokiam žmogui patikima sukurti himno žodžius? Visų pirma, sakysite, tam, kuris sugeba surimuoti ne vieną posmą. Tam, kuris nors kiek pažįstamas kaip kūrėjas, literatas. Tam, kuris čia įleidęs šaknis ir jaučia kiek daugiau nei kiti, sugeba rašyti taikliai, paprastai, suprantamai (nes kuris gi pilietis šifruos gilią filosofinę himno potekstę?). Ir dar nežinau atvejo, kad himno žodžius būtų sukūręs visiškai su tuo kraštu nesusijęs autorius (kalbu apie Lietuvą).
Lietuvoje puikiai žinomas heraldikos specialistas, mūsų krašto garbės pilietis Edvardas Rimša „Gimtajam…“ duotame interviu prasitarė, kad kuo mažesnė vietovė geidžia turėti herbą, tuo sunkiau visiems būna susitarti. „Paprastai iš jų atvažiuoja mokytojas, seniūnas, daktaras, klebonas ir dar po vieną svarbiausių, gausiausių partijų atstovą. Susėda ir pradeda ginčytis, kas turėtų būti pavaizduota herbe. Aš jiems patariu grįžti namo, susitarti ir tik tada pasakyti, ko nori. Išvažiuodavo. Kartais ir nebegrįždavo. Kuo mažesnė vietovė, tuo sunkiau atsirinkti simbolius ir vaizduotinus objektus, nes jiems (to krašto žmonėms – aut. past.) viskas regisi svarbu, viskas turėtų būti sukrauta“, – mintis dėstė E. Rimša.
Manau, panašias kūrybines kančias patiria ir himnų kūrėjai. Jiems tenka išgryninti mintį, rasti žodį, kuris vietovę įprasmintų ne vienai dienai. Viena jų – Janina Žemaitienė, sukūrusi Panemunio bei Konstantinavos himnus. Jų necituosiu, juos reikia klausytis arba giedoti. Kodėl jai patikėjo sukurti? Bandžiau žmones išklausti, tačiau jiems sunkiai sekdavosi konkrečiai įvardyti kodėl. Ne viską įmanoma apsakyti. Galbūt todėl, kad į gerbiamos Janinos posmus sugula peizažai („Ach, tas ruduo pašėlęs / Apmėtė obuoliais, / Voratinkliais apvėlė, / Išmaudė po lašais. / Paraudo klevo lapas, / Obels šaka pajuodo, / Šermukšnio šaką lenkia / Kekės raudonų uogų…“ arba „Vėl medžiai šoka Ispanijos valsą / Apsirėdę skaisčiausiom lapijos spalvom…“)? Galbūt todėl, kad plunksnai paklūsta tarmiški eilėraščiai („Aš gimiau ir užaugau / Šarkiūnų kaimi, Panemunio valsčiuj. / Sanoji gryčia buvo Šapranauskų statyta – / Mono sėnėlių iš pusas momytas, / Kai sėnėliom tik viena duktą Ona paliko / Ir to nutekėjo vienkiemin Panemunio / Už Martinonio Kostonto, do amerikonu vadinto, / Tai jų duktą Aldona – mono momytą – / Šarkiūnuos ajo sėnėlio ūkėlio valdytų…“)? Gal todėl, kad nesvetima žemdirbio pasaulėjauta („Tu paklausyk, kaip verkia pieva, / Ankstyvą rytmety dar tvyrant rūkui, / Suklupusi po dalgio ašmenim…/ Prasideda diena. Ranka nubrauki prakaitą, / Užsimeti sau dalgį ant peties, / Linksmai pažvelgi dar į pradalgį / Ir nosies tiesumu patrauki ten, / Kur gryčia ajerais ir duona kvepia.“)?
Autorė nebaigusi literatūros mokslų, kuria iš širdies, nuo seno gyvena savame krašte ir ūkininkauja. Matyt, iš čia žodžio taiklumas, paprastumas, tikęs ir patikęs Panemunio ir Konstantinavos žmonėms. Todėl ir patikėjo sukurti himnus.
„Globalizacijos procesai naikina sienas tarp valstybių, atveria rinkas ir galimybių bendrauti, keliauti ir keistis informacija“, kitaip tariant, suvienodina. Tačiau tiek žmonės, tiek tautos intuityviai trokšta būti unikalūs. Žmogus be tėviškės vargu ar unikalus.
