Algis Kazulėnas

Istorikas

O tie estukai. Jie mums neduoda ramybės nei kalbant apie sportą ar politiką, nei svarstant ekonomikos ar kultūros pasiekimus. Visada mes lyginame save ir juos, ar mes geresni, ar ne. Ir kas įdomiausia, mes taip nervinamės, kovojame, diskutuojame, o jiems tai, atrodo, visai nerūpi, ar jie mus lenkia vienoje ar kitoje srityje, ar ne. Vienu žodžiu, tipiški šiauriečiai, skandinavai, „ramiakai“. Mes čia spirgame, kaip kokie italai.

Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip daugeliui atrodo. Tai lėmė ne pastarieji trisdešimt metų. Ir ne penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų. Ir net ne daugiau kaip šimtas carinės valdžios jungo metų. Ieškant šio klausimo esmės, reikia nerti dar giliau į istorijos vandenis. Ten, kur formavosi tautos mentalitetas, kalba, kultūra, papročiai, religija.

Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kas šimtmečius valdė estus, kas padėjo pagrindus formuojantis tautos generacijai. Tai buvo vokiečiai ir danai, vėliau – švedai. Tai ir tada, ir dabar pirmaujančios pasaulyje tautos, kurios siekė ir skatino visuomenę eiti naujovių ir atradimų keliu. Pasakysite, kad estai buvo užkariauti, nugalėti, paversti baudžiauninkais ir beteisiais savo žemėje. Bet yra skirtumas, koks okupantas, kaip jis elgiasi su savo pavaldiniais. Jie visa tai matė, jautė ir stengėsi daug ką perimti geriausio ir pritaikyti sau. Žinau tokį aiškų pavyzdį apie okupantus, kurį pateikė mūsų kraštietis, teisininkas Mykolas Romeris. Pas jį, prieš karą, į Bagdoniškio dvarą studentai atvykdavo laikyti egzaminų. Kartą studentai paprašė paaiškinti, kuo skiriasi fašizmas nuo nacizmo ir bolševizmo?

– Tu turi keturias karves ir vieną iš tavęs atima ir atsiprašo, – tai fašizmas. Tu turi tris karves, dvi iš tavęs atima ir neatsiprašo, – tai nacizmas. Tu turi vieną karvę ir iš tavęs ją atima, ne tik neatsiprašo, bet dar ir pavadina liaudies priešu, – tai bolševizmas.

Kita labai svarbi sritis buvo religija. Dabar, mūsų sekuliarizuoto gyvenimo laikais, tai atrodo nelabai svarbu. Tačiau tais laikais tikėjimas ir religija buvo visko pagrindas. Nuo gimimo iki mirties žmogus buvo susietas su bažnyčia ir kunigais. Nuo XVI a. estai pamažu tapo protestantais liuteronais. O protestantai, jau pats žodis pabrėžia, siekė naujai pertvarkyti sustabarėjusią, buksuojančią bažnyčią. Protestantizmas skatino žmogaus imlumą, veržlumą, individualizmą, siekti naujovių, nebijoti rizikuoti, eiti į priekį. Praėjus penkiems šimtams metų, pažiūrėkime, kas pirmauja visame pasaulyje – Skandinavijos šalys, Šveicarija, Olandija, Vokietija. Ir jos visos protestantiškos. Tarp jų ir Estija. Na, Bavarija, stipriausia žemė Vokietijoje, katalikiška, bet kur nebūna išimčių.

Teko ne kartą lankytis Estijoje. Prieš penkiolika metų mūsų grupę nuvedė į vaikų darželį. Įeinant į vaikų patalpas, mums visiems liepė nusiauti batus ir eiti su kojinėmis. Ar mūsų vaikučiai nenusipelnė to paties? Pirmiausia renovacija buvo atlikta ne gyvenamuosiuose namuose, mokyklose, o vaikų darželiuose. Mes tik dabar pradėjome seniausio vaikų darželio renovaciją.  Tame pačiame miestelyje jau puikavosi tokia sporto salė, kurią mes tik dar projektuojame. Bendraujant ir besikalbant su estais, nė karto negirdėjau skundžiantis ar kritikuojant bei tyčiojantis iš savo šalies. To jų niekas nemoko ir neruošia – tai yra jų tautos genuose ir mentalitete. Tarpusavyje galima ginčytis ir keiktis, tačiau su užsieniečiais ir svetimais apie save tik gerai arba nieko. Mums gerą pamoką pateikė rusas Matvejus, kuris visai neseniai išgarsėjo visoje Lietuvoje, facebook‘e parašęs, kad lietuviai – geresni, nei patys apie save galvoja. Ypač jaunimas. Lietuva – galimybių šalis. Šiandieninėje Lietuvoje uždirbti milijoną lengviau nei pavogti. Lietuviška produkcija šalyje – kokybės simbolis. Anot Matvejaus, mes irgi nepėsti. Turėjome Darių ir Girėną, estai – ne. Mes turime Sabonį (dabar jau du), estai – neturi. Tik Kullamae. Mes turėjome didvalstybę nuo jūrų iki jūrų. Estai savo valstybę sukūrė tik prieš šimtą metų.

Gal nieko nereikia nei vytis, nei niekur bėgti. Reikia gyventi savo gyvenimą ir juo džiaugtis. Po saule visiems užteks vietos. Estams suomiai saulėtą dieną matomi per įlanką, o mums, žvelgiant į Vakarus, per Nemuną, buvusiame Karaliaučiaus krašte, matosi tik karinių bazių ir raketų bokštai…

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
3 Komentarai
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Toli mums iki estų
Toli mums iki estų
2021 30 kovo 13:17

Nereikia mums lygintis su estais, nes didžioji estų dalis labai myli savo šalį ir dirba jos labui ir gerovei, o Lietuvoje tą daro tik mažuma. Dauguma lietuvių myli savo kraštą, bet tik mažuma dirba Lietuvos labui ir gerovei, korupcijos lygis milžiniškas, ir ta dauguma labiau myli tik savo ir savo giminės ar draugų kišenę. Verslo žmonių negaliu kaltinti, jie dirba, stengiasi ir nors kai kurie ir slepia mokesčius, tačiau dauguma tą daro, nes jiems reikia išgyventi. Valstybiniame sektoriuje visiškas krachas, jokio ūkiškumo ir atsakomybės, pinigai taškomi visur kur tik įmanoma, sprendimai keičiami net negalvojant apie pasekmes, nes egzistuoja nebaudžiamumas. Prisiminkite,… Skaityti daugiau »

Durnių valtelė
Durnių valtelė
2021 28 kovo 23:55

O kodėl estai gavo iš bolševikų 15 milijonų aukso rublių, lietuviai tik 3 milijonus, net latviai 4 milijonus?

Seenis
Seenis
2021 4 balandžio 10:18
Atsakinėti į  Durnių valtelė

Lietuviai t.y litvakai gavo ,lietuva -ne

Rekomenduojami video: