blank

Algis Kazulėnas

istorikas

Vidinės ramybės. Tikėjimo savimi. Tikėjimo plačiąja prasme. Visuomenė vis labiau agresyvėja ir išsibalansuoja. Kai žmogus tampa ar nori tapti visatos valdovu, gamtos reiškinių kaitos pagrindiniu katalizatoriumi, gero laukti sunku. Žmogui susitapatinus su Dievu, ėmus jį neigti, gyventi darosi pavojinga. Bet po saule nieko naujo. Dar XIX a. Nyčė pasakė, kad „Dievo nėra, Dievas mirė“. Todėl žmogus gali užimti jo vietą ir su planeta elgtis kaip norįs: keisti upės tėkmes, plynai kirsti Amazonės miškus, teršti vandenynus ir begaliai naudoti gamtos išteklius, nesusimąstydamas apie pasekmes. Buvo toks sovietinis poetas E. Mieželaitis, kuris sukūrė poemą „Žmogus“. Mes nagrinėjome ir ją mokėmės vos ne atmintinai. Tai odė apie žmogaus išaukštinimą iki visatos valdovo, kosmoso užkariautojo, žmogaus monstro. Ar toks požiūris naudingas žmonijos ateičiai? Rezultatus matome savo kasdienybėje.

Autoritetų. Senolių išminties. Vyksta totalus neigimas to, kas buvo laikoma norma, taisyklėmis, gero tono poelgiais. Visi – nuo darželinuko iki žilo plauko senjorų – tapo visų galų žinovais ir specialistais. Labai lengva reikšti savo „tiesas“ ir „suopratį“ kompiuterio ir mobiliojo telefono begaliniuose failuose. Kas man gali aiškinti, nurodyti, mokyti – aš esu protingiausias ir jūs turite man paklusti ir sekti manimi. O jei ne – tai prasideda keiksmų tirada. Nebeliko nieko švento ir garbingo, kuo visuomenė ilgą laiką tikėjo ir sekė. Dažnai tenka užgirsti ar paskaityti, kad šiandien nebėra tikrų autoritetų ir patriotų, kuriais būtų galima pasitikėti ir sekti jų pavyzdžiu. Vis tik dažnai minimas Plechavičius, kuris buvo tas, gelbėjęs ir vedęs tautą sunkiais valstybei momentais. 1919 m., per Nepriklausomybės kovas, negailestingai naikinęs raudonuosius bolševikus, o 1944 m., artėjant prie Lietuvos raudonajai armijai, pakvietė lietuvius ginti gimtąjį kraštą – per keletą dienų dešimtys tūkstančių tapo plechavičiukais. Šiandien kita situacija, kitas laikmetis. Vyksta autoritetų neigimo vajus. Nebent visuomenėje nemažą susidomėjimą sukelia kriminalinio pasaulio autoritetų rašomos knygos ar kuriami serialai.

Pinigų. Pinigučių. Ko žmogui labiausiai reikia – aišku, kad šlamančiųjų kišenėje. O dabar – bankinių kortelių. Žurnalistai tolimoje provincijoje klausia žmonių, kiek užtektų normaliam išgyvenimui. Atsakymai panašūs – 800 eurų tikrai užtektų. Arčiau Vilniaus, artimesnėje provincijoje, norai auga – be tūkstančio būtų sunku. Kaune ar Vilniuje žmonėms jau reikėtų iki dviejų tūkstančių. Paklausę verslininkų ar ID specialistų, kokius išgirstume atsakymus? Kaip skiriasi žmogaus norai ir supratimas apie pinigus, priklausomai nuo išsilavinimo, gyvenamosios vietos ar darbo specifikos. Faktas, kad žmogui pinigų niekada nebus per daug. Paklaustas apie finansinę padėtį, verslininkas ima verkti, nors jo grynasis pelnas nuo 5 mln. sumažėjo iki 2 mln. Bet juk tai ne bankrotas, o solidus pelnas. Tolimųjų reisų įmonės vadovas skundžiasi, kad trūksta vairuotojų, niekur jų neranda, reikia ieškoti ir kviestis iš užsienio. O kiek tu jiems mokėjai? Jeigu vairuotojas būtų gavęs solidų atlygį, prie tavo įmonės durų stovėtų eilutė norinčiųjų. Tačiau pats mieliau kaupei savo gerovę – įsigijai 20 sklypų, nusipirkai 5 kotedžus, dar porą vilų prie Viduržemio jūros pakrantės. O jeigu turėtum tris sklypus, porą namų – tas iššvaistytas lėšas savo gerovei galėjai skirti „furų“ vairuotojams. Pats pjovei šaką, ant kurios sėdėjai.

Vaikų vaikučių. Dabar žmonės mieliau augina šuniukus ir kačiukus nei vaikus. Toks Vakarų pasaulio požiūris į žmonijos ateitį. Anksčiau vaikų susilaukdavo tiek, kiek Dievas duodavo. Kadangi Dievo nebeliko, tai ir vaikų beveik irgi. Seniau vaikus gimdydavo, kad būtų kam dirbti žemę ir ginti kraštą. Dabar keletą šimtų hektarų sugeba apdirbti vienas ar du ūkininkai, o kraštą ginti tapo nepopuliaru. Juk rusai dar nepuola. O su lenkais ir latviais esam beveik braliukai. Gamta nemėgsta tuštumos. Šalia mėlynakių ir geltonplaukių vis daugiau atsiras ir jau atsirado spalvotų ir garbanotų. Sako, kad maišytas kraujas tautos genofondui tik į naudą.

Pasitinkant artėjančias šventes, visuomenėje kyla negirdėtas ažiotažas – kaip bus su Signatarų namų balkonu ir jo oratoriumi. Kas pirmas užims vietas parteryje, atsiprašau, po balkonu. Ar maršistai su vėliavomis, ar jaunimas su fakelais. Ot kur klausimas? Trūksta tik paukščių pieno, kurio nuostabus skonis nukelia į nerūpestingą vaikystę, kai nebuvo nei pandemijų, nei antivakserių, nei influencerių…

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
2 Comments
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Adomas
Adomas
2022 13 vasario 10:47

Teisybę parašyta kaip iš raštą. Mainąs rūbai margą svietą Kažkadu prezidentas A.Stulginskis pasake: “Didžiausias Tautos turtas- tai jos laisvė, nepriklausomybė”

Kampas
Kampas
2022 12 vasario 20:49

Nėra laisvų kėdžių… pasėdėjai užleisk vietą kitam…