„Kiek galima kalti į galvas. Klaiku“

Net ir optimistams jau neromantiška. Keliasdešimties dienų karantinas „apnuodijo kraujagysles ir užgriuvo pečius iki šiol nepatirtais stresais“. Todėl „ieškoti prarasto laiko“ ir ilgai valgyt pyragaičius jau ir tris valandas vakarieniaujantiems prancūzams, ir Prusto skaitytojams yra išbandymas. Nes dauguma ne šventieji ir ne atsiskyrėliai. Kankinystę, net jei iš jos kažkam „veriasi šviesa ir atradimai“, pasirinkę ne savo noru. „Kiekgi galima žiūrėti filmus ir skaityti knygas“, – sako maistą nuolatiniams klientams kasdien išvežiojantis Algimantas Šablinskas. Jam, prisipažįsta, taip „širdį paglosto“, taip gera, kai kažkas užsisako žmonos šiandien gaminamų skanybių, pagal močiučių receptus ištroškintų, pagardais paskanintų. Ir neverkia, šypsosi – „gal orui atšilus, plevėsuojantys skėčiai lankytojų pritrauks“.

Nes ne jam vienam – nežinia. Kitam atjungė telefoną, ir jis „neleis taip iš savęs tyčiotis“. Abiturientai, aišku, ieškos kaltų dėl techninių trikdžių lietuvių kalbos įskaitoje. Ginami profsąjungos, mokytojai nenorės egzaminuoti liepos mėnesį, nes „o kodėl turėtume?“ Tuo metu šimtai ne valdiškose įstaigose dirbančiųjų apskritai darbo neteko. Tarp visų nesibaigiančių subjektyvių skundų lavinos dar kartą tampa aišku, kaip šiandien gera gyventi biudžetininkams. Jie sau kalba per zoom, ir neskuba instaliuoti naujų programų, kurios reikalingos prastovose sėdintiems išplaukti.

Kaži ką dabar rašo karantinuose uždaryti rašytojai? Arba režisieriai? Teatro ir kino. Dabar, kai realus vyksmas, o tiksliau, sustingęs ir nežinia ką dar slepiantis jo nebuvimas, pranoksta buvusius scenarijus. Visas tas ištęstas laikas, fotografijos su kaukėmis, tuščios bažnyčios, tuščios aikštės. Romoje, Venecijoje, Vilniuje. Išties apskritai visur. Ilsisi nuo turistų net Mona Liza, Eifelis ir Trevi fontanas.

Sudės į filmą, koks tai bus žanras? Neįprasta dokumentika, į kurią žiūrėdami anūkai rašys mokslinius darbus?

Gal politinis trileris. Bet svarbiausia valstybės figūra toks neužtikrintas. Filme nebent suvaidintų pelę, besislapstančią spąstų. Arba šešėlį. Labiau tikėtinas kino veikėjas tas, kuris mušė žmoną. Neteko skaityti, kad koks, kad ir buvęs, šalies prezidentas bet kur pasaulyje smurtautų. O kiek atsivėrė ir atsivers visokiausių pandeminių hospiso lygio istorijų, kokių machinacijų vulgarius striptizus dar pamatysime. Net iš namų neišėję. Kiek dar išlįs feisbukuose geriau už daktarus virusologijoje nusimanančių ekonomikos gelbėtojų, staselių su profiliais tarp plastmasinių žiedų, komentuojančių iš serijos „žurnaliūgos, nekelkit panikos“. „Na tikrai. Viskas atsibodo igryso. Kiek galima kalti į galvas. Klaiku. Na kur pozitivumas. Atsirado daug žmonių sergančių stresu…“ – cituoju vieną iš tų staselių ir kalba, žinoma, netaisyta.

Ką rašytų, jei gyvi būtų tokie kultiniai lietuvių rašytojai kaip Gavelis, Ivanauskaitė, kokių spektaklių schemas mintyse braižytų Nekrošius? Jų smegenys kažkaip mums paaiškintų ir apdirbtų tai, perinstaliuotų nerimą, prikrautų į jį „pozitivumo“, pamokytų, kaip gyventi šiandien. Kuomet net kraupių žmogžudysčių, kai draugas draugą užmuša ir užkasa, istorijos išblukinamos tik fantastiniuose filmuose iki šiol matyto konteksto.

Menininkai sako, kad koncertai ir teatrai bus paskutinė vieta, kur eis žmonės. Nes nesėdės juk su kaukėmis kas antroje eilėje klausydamiesi Otelo ar Hamleto monologo. Bet netikiu. Šiandien meldžiamės medikų šaltakraujiškumui ir susikaupimui, rytoj reikės meno schemų. Juk įdomu, ką per šį mėnesį pritapė Sauka. Ne banalios rožės padės išlipti iš praradimų, nepaskęst ciniškos valdžios biurokratijos gaižauskų pavidalu srutose. Reikės sukrėtimo.