Kas valdo? Be pataisų

Seimo „valstiečiai“ inicijuoja pataisas – žiniasklaida turės skelbti geras naujienas – ne mažiau nei pusė informacijos privalės būti teigiama. Pagal valdančiųjų geidaujamą „muziką“ pradedam… nuo teatro.

Tiesa, tie, kas „teatrinasi“ ar skaito – nėra dvasiomis mintantys šventieji. Jie dar daugiau nei kiti  apkalba: „Kokią nesąmonę atvežė“, „kokį š… ir už kieno pinigus parašė.“  Tik viešumai – kokie mes kuklūs – nuvalkiota puokštė – diplomatiškos kaukės, pavargę plojimai… Nesvarbu, kad gerklėj neužstrigo menkiausia ašaka, apskritai norėjosi valgyt, o mintys klajojo visur… Tik ne spektakly (kaip ta „Vaidiname žemdirbiams“ žiuri kartais turėtų kentėt), tik ne knygoj…

Nors festivalyje stebuklo (spektaklio įvykio) šiemet trūksta, teatras ir literatūra – vis tiek šventas reikalas. Bet tik tada, kai atverti ir žodžiai tirpsta. Perkelia į pasaulį už realybės. Jei tas pasaulis dar įdomesnis nei savas gyvenimas, hipnotizuoja, išmuša iš vėžių, duoda raktą… Virpina. Nors, atrodo, užsiauginai skūrą ir niekas nebepaliečia.

Kai stato Koršunovas (nors šiemet „Vestuvės“ gurmanams neįtiko), kai rašo Genijus, kai vaidina Aktorius – paliečia. Prakala per širdį kaip žaluma per asfaltą. Jie – talentingieji – tokie. Patys sau vėliava, patys sau reklama. Valdo mūsų emocijas. Be partijos užnugario, biudžeto ir „valstiečių“ pataisų. Tiesiog nenormalūs. (Labai įstrigo pokalbis su Anželika Cholina, tuomet Rokišky, teatro fojė, jinai prisipažino: pardavusi butą, kad pastatytų spektaklį. Berods, tai buvo „Tango in Fa“).

Kaip pikta, kai kas nors karksi: „Knygas nušluos virtuali erdvė.“ Tik tai, kad Knygų mugė šluoja  Kaziuką, liudija kita… Parulskis, Navakas, Kalinauskaitė, Sabaliauskaitė, Gavelis, Kunčinas… Gera. Net skanu vien tuos geriausiųjų sąrašus skaityt… Taip ir noris negyvenamon salon bent su šimtu vidun būtinų susileisti knygų. Žodžiu, Lietuvoj jaučiuos lepinama geriausiais tekstais. Tokiais, už kurių nešmėžuoja valdiškas kostiumas ar kokio mistinio projekto šešėlis.

Ir vat šitam fone į rankas pakliūva Petro Blaževičiaus leidinys „Teatras ir Rokiškis, arba teatrinis gyvenimas prie Nemunėlio“ (vien tas „prie Nemunėlio“ dvelkia naftalinu, bet gal tai sietina su kultūros sostinės reikalais). Man sako: „Nieko ten gero nėra, negaišk laiko.“ Bet… knyga nedidelė,  perskaitau.

Reikėtų stot ir plot, džiaugtis ir linksėt galva, kad pagaliau Rokiškis turi kokybišką leidinį apie tokį šventą šiame mieste TEATRĄ? Tiek įtakingų strėlių jame sulaužyta, kovų ringu paversta, pinigų sukišta, režisierių pagimdyta, ašarų išlaistyta, ne pramogautojų, žiūrovų  išugdyta, žvaigždžių išpažinčių klausyta ir vaišėm prilepinta. Šią savaitę girdėjau: aktoriai iš tikrųjų dievina tas vakarienes, kurias jiems ruošia jau vos ne giminėmis tapę verslininkai… Dieve, kaip yra, ką rašyt. Stabai čia buvę – Miltinis, Banionis, Gabrėnaitė, Adomaitis… Mūsiškiai režisieriai. Spalvingi. Kas grįžę, kas dėl kokių audrų palikę teatrą. Rieškučiom gali semti, niekur dar neskelbtų faktų  prirankioti, užkulisių gandus ar meilės istorijas pasakoti.

Ir vat ta knyga. Vakar į redakciją skambino istorikė iš Vilniaus. Kaip tik apie tokio pobūdžio  leidinius kalbėjo… „Reikia baigt tą leidybą…“ – pratrūko. Bet mes apie teatrą prie Nemunėlio. „Ar Buziliauskas tikrai tik keliom pastraipom svarbesnis už Druskiną, ar ne per daug šioj knygoje paties autoriaus nuotraukų…?“ – nepatenkintų kultūrininkų klausimų – tiesiog lavina. Neabejoju, kad P. Blaževičius turi atsakymus, bet ar tikrai su tuo leidiniu viskas OK?

Na, gal ne. Nes klaustukų vėl daug. Ne tik apie kokybę. Ar tikrai knyga išleista pinigais (apie 3 tūkst. eurų), kuriuos ir skirsto Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyrius (jo vadovas – knygos autorius)? Ar jos buvo pervestos į Kultūros centrą, kad būtų galima teigti: „Išleista Kultūros centro lėšomis“? Tai jau ne šių „Akcentų“ tema. Bet užsimint? (Čia ne Baltarusija). Net „valstiečiai“ uždrausti neturi galios.

Net jei leidinys būtų šedevras, pinigai vis tiek rūpi. Visiems.