Kas ciesoriaus – ciesoriui… Ir vabalui…

Didysis žvakių, chrizantemų ir prabanga signalizuojančių puokščių bumas! Kelias dienas kapai žydės, spindės kaip didingiausi bažnyčių altoriai. Tempsime į kapines turto už šimtus, tūkstančius… Lyg kape atgulusiajam tų „elektrėnų žiburių“ reikėtų ar piniginės storiu būtų galima išpirkti žemiškas kaltes. Kas, kad poteris mirusiųjų pagerbimo lenktynėse ir vėl „kelintame plane“ pasiklys…

Vėlinių turgus verslininkams tikras rojus. Kaip ir valdžiai, kurios katilas pildosi žmonių pinigėliais už kalnais šluojamas kapaviečių puošmenas. Bažnyčia moko gyventi Jėzaus žodžiais, kuriais jis atsakė fariziejams: „Atiduokite tai, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Ciesorius – valdžia, kuriai daug atiduodame… Tiksliau, ji pati pasiima…

Bepigu vabalui, tokiam niūriaspalviui auksavabaliui, labai retam ir labai saugomam. Beveik pusantro milijono eurų skirta jo buveinėms, populiacijai. Jis penkerius metus bus akylai globojamas. Ne taip, kaip dirbantis, bet galo su galu nebesuduriantis žmogelis.

Kada gi eiliniu piliečiu besirūpins valdžia, kai jos sostuose nesibaigia dideli ir mažesni karai!? Dėl alaus, vaisto, vaiko krepšelio, sviesto, lietaus, reikšmingų postų ir kitų metų milijardų! Juk  garantijos, kad dirbančiųjų suneštą biudžeto pyragą Seimui bus lengva padalinti – jokios.

Seime vyksta „raudonosios rožės“ karai. Skilus socdemams, dalis jų nebenori „žaliuoti“ drauge su pirmu politikos smuiku griežiančiais „valstiečiais“. „Rožės“ frontas įsisiūbavo ir pas mus. Ėmė bėglių patrankos pyškinti iš rajono galvos apkaso, paskui jas skiedros lekia… „Susipjaus… Iki rinkimų ir kiti susipjaus. Prasidės politiniai parsidavinėjimai, lakstymas po partijas, judėjimus…“ – krizena politiką senokai metęs žinomas rokiškėnas, partijų rūbą kaip kojines mainančius vadinantis „mušta korta“. Suprask – „politiniai lavonai“. Ką gi, prieš Vėlines būtų galima pasvarstyti ir apie politinius lavonus… Bet tegu tai – ateičiai.

Geriau dar apie tą vabalą… Plieno atspalvių, gyvenantį vos mėnesį… Mišką pažįstantys jį tikrai matė, o gal ne vieną ir sutraiškė. Mat šis besiveisdamas graužiasi į lapuočių širdis ir medžiams pakenkia. Yra tokių mūsų rajone, sako ne tik patyrę gamtininkai, bet ir turintys pomėgį domėtis visokiais  gamtos gyviais. Gal tu to padaro (juk mažas, ne dramblys) ir neregėjai, o jei ir matei, tai nesižavėjai, nes tau šis stebuklas – eilinis tavo miško parazitas…

O Aplinkos ministerija sako, kad tų vabalų visoje Europoje labai maža, todėl reikia juos griežtai saugoti. Pasakė, ir – šventa. Už 1,3 mln. eurų niūriaspalviui bus sukurtas didelis ekologinis tinklas: jis turės išskirtines privilegijas veistis „Natura 2000“ teritorijose – Kauno ąžuolyne ir Neries šlaite ties Verkiais. Bet kas tie milijonai, kai saugai tokią vertybę!?

Ciesorius giriasi. Skelbia, ne tik vabalui gyvenimas gerėja: sako, atlyginimai nuolat auga, didėja valdžios rūpestis žmogumi. Valdžios deklaruojamą vaikus auginančių šeimų rėmimo ir skatinimo politiką išstudijavusi kolegė nustemba: siūloma už vaiką mokėti po 30 eurų, bet Seimui pateiktų mokesčių ekvilibristika taip sustyguota, kad šeima gaus mažiau. Kaip taip gali būti? Gali… Viena ranka davus 30 eurų, kita ranka atimama daugiau: siūloma naikinti vaikus auginančioms šeimoms taikomą pajamų neapmokestinamojo dydžio lengvatą. Tokių „dovanėlių“, nuo kurių kaspinėlius gyventojai nusiraišios kitąmet, finansų šefo Šapokos kabinte pripakuota ir daugiau…

Greitai apie mokesčių „dovanėles“ sužinos ir mūsų rajono žmonės. Politikų rankose – kiek ir pagal ką mokėsime už šiukšles. „Šiukšlės tai, ką tu eidamas gatve išmeti, o čia atliekos“, – sako už ekologiją atsakingas specialistas. Žmogui vienas ir tas pats, kaip pavadinsi, jam rūpi, kiek už tą šiukšlę reikės mokėti?

Ir dar apie tą patį vabalą. Ten, kur jis už milijonus bus saugomas, eiliniam žmogeliui pasivaikščioti tabu… Juk jis gali iš kišenės išmesti sausainio ar trapučio likutį. Kils didelė grėsmė niūriaspalviui, jeigu šis tą trupinį, iškeptą su pavojingais hidrintais riebalais, sumaumos.

O kaip žmogui, kasdien ant duonos tepančiam už sviestą gerokai pigesnį sviesto tepinį, margariną su hidrintais riebalais ar kramsnojančiam šios pavojingos medžiagos prisotintą pyragą?! Niekaip… Mūsų ciesoriai ramūs: homo sapiens nėra įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, kaip anas vabalas.

Kaimynai latviai jautresni… Jie nuo 2018 m. uždraudė žmogaus sveikatai pavojingus hidrintus  riebalus naudoti beveik visuose maisto gaminiuose. Mūsiškiai ciesoriai draudimą žada taikyti tik nuo 2019-ųjų. Kad tik verslininkai nenukentėtų, kad tik verslo krizių nebūtų! Tad Veryga leis mums ilgiau „pasihidrint“. Ir įsivaryti mirtiną ligą…

Praėjusią savaitę skambinta varpais – gresia pasaulinė asilų krizė! Iš tokios žinios negali nesijuokti… Bet, pasirodo, asilų populiacijai iškilo reali grėsmė. Mat Kinijoje išaugo jų odos paklausa, o kinai labai pamėgo ir asilų mėsą.

Jeigu kur asilų katastrofiškai pritrūks, mes galėtume (kad ir į tą pačią Kiniją) kokį šimtelį eksportuoti. Paskui sviestą, sūrį ir kiaulieną… Tiesa, yra viena problemėlė – mūsų klimato juostoje gausi populiacija tik dvikojų (mutavusių) asilų…

P.S. Prasidėjo ilgiausių vakarų metas, kada daugiau laiko svajonėms. Jos kaip medžio lapai, kuriais prieš Vėlines žaidžia vėjas. Šiukštu neprarasti, nes prarasta svajonė – kaip vabalo pagraužtas medis. Žadėjęs pavasariui  žalumą, bet nebesulapavęs…