blank

Neverkiu. Jei verksiu, bet kokie žodžiai išsiplaus su ašarom. Dabar jie įstrigę gerklės gale. Vienas į kitą kabinasi, smaugia ir rėkia. Tik išrašau juos ir vėl trinu. Nes žodžiai vis tiek netenka prasmės ir galios matant, kaip sprogdina moterį ir jos čia pat gimstantį kūdikį. Nespėjusį pamatyt šito dvidešimt pirmojo amžiaus pasaulio kraugeriško košmaro. Žemėn nuleisto pragaro, gimusio laiku nesustabdyto nepilnaverčio monstro smegenyse.

Kaži ar tos aklumo ir kurtumo epidemijos, to progresuojančio į taikaus pasaulio kančias „vėžio“ pirmųjų stadijų Rusijoje (ir ne tik) niekas nematė, nenujautė, nesitikėjo? Korupcijos milijardais, naudingais sandėriais pasiskiepijo? Ekspertų nuomonių lavina apie tai, kaip pragaro ratai istorijoje kartojasi, ką daryti ir kas dėl to kaltas, šiandien bėga kriokliais.

Karas nunulino visas problemas. Kylančias kainas. Juokingas intrigas ir ambicijas. Tuščias kalbas ir beviltiškas diskusijas. Nunulino politikų reitingus. Oligarchiniai milijardai prieš jį tapo pelenais,  instagraminės botoksinės nimfos – nuliais, neturinčiais ką ištransliuoti staiga pakraupusiam nuo realybės iščiustytam europiniam pasauliui. Pasauliui, kuris nuo modernių sofų, gerdamas kavą iš dizainerių puodelių, brangų šampaną užkąsdamas austrėmis, savo telefonuose per visus kanalus mato, kaip akyse griūna pasaulis. Visai šalia, už kelių šimtų kilometrų ar poros sienų šluoja viską nuo žemės, griauna ištisus miestus, iki mirties prievartauja moteris, šaudo stovinčius prie duonos, sprogdina teatrus, kurių slėptuvėse vaikai ir moterys. Onkologinėmis ligomis sergantys mažyliai – rūsiuose, Černobylis – ant ribos, tapęs gąsdinimo įrankiu, tūkstančiai civilių – masinėse kapavietėse.

Laikas, kai Lietuva aptarinėdavo nulūžusius Bunkės nagus – praėjęs. Atsibudom visai kitoje planetoje. Tokioje, kurioje filmo „Hirosima, mano meile“ gali ir nebebūt kam sukurti.

Kas valandą, kaip ir daugelis, ieškau nors lašelio šviesos tunelio gale. Ne, nemanau, kad mūsų gyvenimas tęsiasi, kad mes galim normaliai gyventi toliau. Taip, kaip buvo, jau nebebus. Ir ne todėl, kad parduotuvėse nėra druskos. Gali jos visai nebūti, galiu vaikščioti pėsčia, tegu tik baigiasi šitas prakeiktas karas. Tegu tik būtų galima pakėlus akis į dangų žinoti, kad ramus dangus mūsų visų už šimtų, tūkstančių kilometrų. Kad nereikia ieškoti jodo tablečių. Kad nereikia pirkti konservų ar žinot, kur artimiausia slėptuvė.

Kol kas vienintelė viltis yra supratimas, kaip stipriai mes vieni nuo kitų priklausom. Kaip esam susiję meilės ir atjautos plonytėmis gijomis, kurios trūkinėja ir kurias daužo taip pat gyvi padarai, nors ne žmonės. Tarytum visi baisiausi maniakai iš filmų būtų susivieniję. Tarytum visi filmai apie Hitlerį būtų padauginti šimtus kartų ir nuleisti ant vienos Ukrainos žemės.

Jokioje mokykloje šito nemokė. Jokiose knygose šito nerašė. Visko vėl mokytis iš naujo, nors tokie  visokių dalykų ekspertai jau buvom, taip toli buvom nuėję.

„Aš važiuoju iki Lvivo parvežti draugo šeimos. Nebijok, ten saugu“, – rašo man draugas. Kąsnis įstringa gerklėj, bet žinau, kad ta šeima su mažais vaikais jau kelios paros miega sprogdinamo Charkovo metro ir ją reikia išgelbėti. Apie tai, kaip viskas vyko su detalėmis, parašysiu kitam laikraščio numeriui.

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments