Reda Milaknienė
Reda Milaknienė.
vaiva1

Nežinau prieš kiek metų „Gimtojo Rokiškio“ redaktorei paskambino rokiškėnas ir pradėjo piktintis: kaip Jūs drįsote mūsų neaprašyti… Nebepamenu, kas tada skambino. Sėdėjau šefės kabinete ir pakraupus klausiausi jos atsakymo žmogui kitame laido gale: „Turit 100 tūkstančių? Išsileiskit savo laikraštį ir apsirašykit.“ Na ir „kieta“, tada galvojau ir tyliai abejojau: „Ar taip galima“, tai juk – mūsų skaitytojas? Bet tokie kategoriški ir bebaimiai tekstai kažkokiu mistiniu būdu vis pasiteisindavo – skambinantis aprimdavo, net į draugus siūlydavosi. Matyt, supratęs, kad neverta kepėjams aiškinti, kaip kepti bandeles. Tiesiog geriau pirkti tas, kurios skanios…
O dabar? Dabar jau nebekraupčiau nuo tokių tekstų. Todėl piktai mokantiems žurnalistus kaip dirbti, tituluojantiems save aktualių tekstų autoriais ir vieno žodžio šrifto pakeitimą prilyginantiems autorių teisių teismo vertam „nusikaltimui“, šįkart norisi parašyti (ar net priminti, kad gegužės 7-oji – Spaudos diena, o ir šiaip bet kada galite mums skambinti ar užeiti su norais, prašymais, reklama ir įspūdžiais).
Kaip tai padaryti neįžeidžiant, subtiliai ir be piktų komentarų, nežinau. Užgauti nesinori. Tik apginti rašančiųjų kastą, kuriai vietoj padėkų ar dėmesio dažnai atsidėkojama: „žurnaliūgos“, „paparacai“, „gėda“ ir „atsikniskit“… Jau pripratom – daugiau ieškom ne gėrio, bet… blogio (muziką užsako redaktoriai, kurie nenori „gražiomis suknelėmis visą laikraštį užkišti“). Netgi tada, kai pilve skraido drugeliai ir norisi fotografuotis tarp tulpių ar su rožėmis, reikalauja – važiuok fotografuoti gyvenimo šiukšlių ir atliekų. Grįžus rūpi nusiplauti rankas ir… kartais išsivemti.
Netyčia perskaičiau labai raštingos Juozo Tumo–Vaižganto abiturientės pasisakymą feisbuke – daug kas juo dalijosi ir „laikino“. Iš esmės jis buvo skirtas „žurnaliūgoms“, kurie žinovų komentaruose, „amžinai šaudo ne į tuos vartus“, yra neprofesionalūs ir jiems turėtų būti gėda… Ypač todėl, kad per Paskutinio skambučio šventę Senuosiuose rūmuose gėrė kavą ir valgė pietus. „Romuvos“ padalinio „paskutiniaskambučiais“ sentimentais sotus nebūsi.
Skaitau toliau… Jau pykstu ant savęs už žioplumą („betgi, po galais, turit visokiausius Seimus mokyklose, galit ir paskambinti…“). Kaip mes nežinom, kad prezidentė apdovanojo 10 abiturientų… Ne… pasirodo, klystu. Ne Dalia Grybauskaitė. Mokyklos prezidentė, suprantu, kad Senųjų rūmų. Na, gal tada nieko tokio, kad neužfiksavom… Gaus šimtuką kuris nors – būtinai parašysim. Ir tada dar prisimenu savo 60 laidos Paskutinį skambutį tos pačios mokyklos Senųjų rūmų sporto salėje. Ar tada mus kas nors fotografavo, dėjo į laikraštį? Nuoširdžiai nežinau. Gal blogai, kad nerūpėjo? Kokie mes vis dėlto „lochai“.
Dabar kitokia karta, visko nori čia ir dabar… Svarbiausia – įvaizdis. Štai pakankamai jaunas politikas Tadas Barauskas pakeitė profilio nuotrauką. Patarėjas merui – prie žaizdos dėk. „Su tokiu įvaizdžiu pats žinai kur“, – kažkaip panašiai komentuoja partijos kolega. Vadinasi, įvaizdis – dievas?
Tik va, mano kolegoms visuomet labai norisi rašyti apie tuos, kurie sunkiai įsileidžia spaudą, netiražuoja savo viešumai sukurto veido. Kažkas gilesnio, kur nėra žodžio „projektas“, „įvaizdis“, „viešieji ryšiai“. Ten – kitaip skaičiuojamas laikas, ten – kažkaip arčiau dangus. Neįsileidžia, nes turi SAVO gyvenimą ir SAVO dievą. Be balionų, be nieko nekainuojančių padėkų. Nepriklausantį nuo to, kiek jame dalyvaus spauda. Ir dėl to su ne mažiau spalvų ir prasmės.
Ir vis dėlto ačiū J. Tumo–Vaižganto gimnazijos abiturientei Nedai. Kažkas gąsdina, kad laikraščiai miršta, jaunimas jų neskaito, o ji aiškiai pasakė: spauda labai svarbi! Net egzaminų neišlaikiusiems ir nieko dar nepasiekusiems jauniems žmonėms…
Už žmogiškumo ir profesines pamokas atskiras ačiū ir dailininkui Rimvydui Pupeliui. Paauklėjo kadaise, kaip ir ką apie jį rašyti ir net kiek už tai jam susimokėti… Ir eseistui Ričardui Šileikai…(“būtinai apie jį parašykite, labai įdomus žmogus“). Supainiojom nuotraukas, kurias redakcijon atsiuntė – (kraštovaizdžio architektai, su kuriais Ričardas Rokišky kūrė, patys norėjo gražaus reportažo), išgėrė mūsų kavą, tada išvažiavo ir užsiundė LATGĄ.
Ir Arūnui Augučiui ačiū. Jis, manau, protingas. Supras už ką…

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie