Šie žodžiai – rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygos pavadinimas. Tik tekstas neturi daug bendro su šia knyga.
Ar tikrai tikintys sąmokslais žmonės yra kvaili ir ar tikrai tokių Lietuvoje yra 40 proc.? Apie tai pastaruoju metu viešojoje erdvėje kalbama dažnai. Atsakymai į šiuos klausimus nėra vienprasmiški. Istorija rodo, kad sąmokslų, didesnių ir mažesnių, iš tiesų būta. Kažkas siekia valdžios, kažkas – pinigų, garbės, o dėl to, jeigu turi atitinkamą galią, imasi kurti sąmokslus. Egzistuoja teorinė tikimybė, kad kažkokie sąmokslai egzistuoja. Tik bėda, jog yra žmonių, kurie, patikėję viena sąmokslo teorija, patiki ir antra, ir trečia, ketvirta… ir taip be galo.
Iš ko tai kyla? Iš nesaugumo, baimės, blogų patirčių, nepasitenkinimo esama situacija. Galbūt lemia ir pesimistiškas charakteris, kuris mintis dažniau nukreipia link blogų prognozių. O kai dar trūksta žinių, į trasą išvažiuoja ir noras tikėti dezinformacija. Dažnai įtikėjusieji sąmokslais įsivaizduoja, kad štai, žmonės, veikiami pasaulio galingųjų, padarė didelę klaidą (pvz., pasiskiepijo) ir jų gyvenimas jau baigtas, o jie patys, išmintingieji ir „ne avinai“, būtinai išsigelbės, jeigu vengs vienų ar kitų dalykų ir visur ieškos apgavysčių.
Turbūt pats didžiausias fantazijų apie sąmokslus balaganas prasidėjo per pandemiją. Iš nežinojimo, kuo tikėti, kurtos įvairios galimos viruso atsiradimo teorijos. Paskutiniu metu atrodė, kad koronavirusas nuėjo į užmarštį, nes atkeliavo kitos žmonijos bėdos – pabėgėliai iš karų apimtų teritorijų, augančios elektros kainos… Vis tik susidarė įspūdis, kad užteko numirti žinomam žmogui ir bac… skiepų tema sugrįžo. Vos ne visa Lietuva ėmė rypauti, kad vienas po kito miršta jauni žmonės ir visi jie iš pasaulio išėjo… dėl skiepų. Nebūtų pasiskiepiję, matyt, būtų nemirę. Vėliau paaiškėja, kad vienas nusižudė, kitas neva susirgo pavojinga infekcija.
Matau vieną po kitos antraštes: „Dar du negyvų moterų kūnai <…> rajone“, „Du mirę senoliai užminė mįslę <…> policijai“, „Per dvi paras – net penkios mįslingos mirtys“, „Per parą – trys negyvėliai <…> rajone“ ir t. t. Paprastai tokios antraštės sukelia jausmą, tarsi aplinkui mažai kas bevyksta, tik renkami numirėliai. Ypatingai jautriai reaguoja vyresnio amžiaus žmonės. Jaunimas visa tai priima šiek tiek ramiau.
Tada viešojoje erdvėje komentarų pavidalu prasideda įvairios interpretacijos, kurios kai kam – netgi labai juokingos. Tad tokie komentatoriai būna išvadinami ir plokščiažemiais, ir kvailiais, ir vaistukų išgerti pasiūloma. Antra vertus – jie sulaukia bendraminčių palaikymo ir minčių laužų pakurstymo. Komentarus cituoju su ištaisytomis klaidomis, nes dažniausiai jie būna be lietuviškų raidžių ir be rašybos taisyklių: „Na, tikrai anksčiau tokių mirčių nebuvo, o dabar – kasdien, ir vis jauni žmonės, baisu…“ „Kažkaip miršta tik paprasti žmonės. Krenta kaip lapai rudenį, o vat kokie seimūnai, korporacijos direktoriai ar prezidentai – visi gyvi ir sveiki vaikšto“, „Užkniso, tiek žmonių miršta mįslingom mirtim ir nė žodžio nerašo, nuo ko tie žmonės mirė. Tai darykit kažką, tirkit, o ne rašinėkit čia. Kiek jau galit baugint žmones, idiotai? Tikrai trūko kantrybė jau“, „Nuodai iš vidaus veikia, o kaltų nėra, tik algas didinas“.
Pamenu laikus prieš pandemiją, kai, rašydama į vieną portalą, gaudavau naujienlaiškius iš Lietuvos policijos su pradėtų ikiteisminių tyrimų statistika, o tarp jų – ir apie rastus kūnus, kai privaloma pradėti ikiteisminį tyrimą mirties priežasčiai nustatyti. Tai žymima kaip „kodas 555“. Tokiais atvejais randami mirę vieniši žmonės savo namuose, nukritę kur nors gatvėje, kitose vietose, taip pat – iš gyvenimo pasitraukę savo noru ar galimos nusikaltimų aukos. Netgi – po traumų patekę į ligonines bei ten mirę, kai arti nebuvo artimųjų. Tuo metu informacija apie rastus kūnus nekrito į akis, tačiau esu visiškai įsitikinusi, kad netikėtų mirčių statistika buvo maždaug tokia pat kaip ir dabar.
Imkime ir patikrinkime. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyryje pasiteiravau apie skirtingais laikotarpiais pradėtus ikiteisminius tyrimus mirties priežasčiai nustatyti. Įtarimas, kad pastaruoju metu nieko ypatingo dėl netikėtų mirčių nevyksta, pasitvirtino. Šio poskyrio vedėja Odeta Jukniūtė informavo, kad 2018 m., kai apie pandemiją dar niekas nesapnavo, Panevėžio apskrityje tokių tyrimų pradėta 320 (Rokiškio rajone – 35); 2020 m., pandemijos pradžioje, tokių atsitikimų kiekis išliko panašus – 279 ir atitinkamai 38, o pernai, kai jau imta kalbėti, kad skiepai pradėjo žudyti pasiskiepijusius, – 238 ir 21… Išeitų, kad viskas yra atvirkščiai, bent jau Panevėžio apskrityje, – pasibaigus skiepijimams, kaukių sezonui ir prasidėjus prognozėms, kad štai jau turėtų artintis nereikalingų žmonių sunaikinimas, netikėtų mirčių statistika rodo mažesnius skaičius.
Na, įtariu, kad tikinčių masinio žmonių naikinimo scenarijais ši statistika neįtikins, bet… pamąstykim.
