Kitą savaitgalį Zarasų centre atidaroma Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės paveikslų galerija – ilgai lauktas įvykis ir pavydas. Kad jie gali, kad jie turi. Nereikia šitai galerijai reklamos. O svečiams nereikia, kad prie jos kažkurį susvarbintą pagerbiant būtų žaliau žolė nudažyta, kava į lygiai sudėliotus puodelius supilstyta, pyragaičių pridėta, eilė sveikintojų su šilumoj vos vystančiomis rožėmis surikiuota. Ten ir taip bus visi, kurie nori. Ne todėl, kad reikia. Ne todėl, kad direktorius liepė dėl lankytojų skaičiaus. Ne todėl, kad reikia projektui, pinigams susisemti.

Ir švente to nepavadinsi, nes Saukos paveiksluose „nuogi kūnai, išversta viskas, iškalbingos mimikos, po kiekvienu teptuko judesiu – juodžiausi skauduliai skleidžiasi. Lyg chirurgas vidurius perpjauna. Pirmas įspūdis – pasišlykštėjimas. Visu tuo, kas viduje slepiasi. Kiekvieno. Pats Sauka kuklus ir drovus – toks lyg be odos, atvirais nervais. Įdomu, ką sakytų, jei paprašyčiau su juo asmenukės. Nors žurnalistai jį jau šiek tiek prisipratino duot interviu, rodytis viešumai, nejauku jam minioje, nejauku – tarp snobų ir vertintojų. Tai matosi. Jis vaikšto lynu, jis tapo vienas. Kas galvoj tuomet dedasi? O prie paveikslo stovi minia. Atsistoji priešais kūrinį – jis ne šiaip atspindys mūsų demonų, ne šiaip nuogo žmogiškumo, slapčiausių mūsų baimių, jausmų, kompleksų koncentracija vienoj vietoj. Tie paveikslai kvėpuoja, kalba, net rėkia. Nes gyvi. Nejauku šalia to nuogumo. Iš tokios parodos grįžti nekaltas, pats savyje kažką išsivertęs. Kaip po ilgai lauktos išpažinties. Nebūtinai kunigui. Ir vėl nori grįžti. Arba tolyn nuo viso to bėgti“.

Kiek pakoreguota citata buvo rakursas į praeitį, kai seniai taip rašiau grįžusi iš Dusetų, po vienos jo parodos. Ne išorė, ne imitacija, ne įvaizdis yra viskas. Besikalanti išdžiūvusiame nuo sausros asfalte pienė. Išgyvenimas vardan prasmės bet kokiom sąlygom. Savo talentų išlukštenimas – svarbiau. Deklaruodami laisvę ir Ukrainos vėliavas rėmeliuose, savastį dėl ramesnės galvos dažnai aukojame pataikaudami, kasdien „myžčiodami į batą“. Iš baimės, kad nesame verti, per prasti, per maži. Nuskristi į kosmosą sugeba, Atlantą perplaukia valtimi, o mes su galerija dešimtmečiais vargstame, nors labai labai turim, ką joje rodyti.

Taip, tam reikia drąsos, užnugario, palaikymo, supratimo, istorinių žinių. Aišku, kad kiaurai sienas galima eiti su vaikams, sportui, gėlynams skirtu biudžetu. Bet mažo miestelio, mažo žmogelio kompleksai gali būti naikinami dar ir kitaip. Ir pasienio rajone su pesimistinėm perspektyvom. Spauda jomis, žinoma, piktnaudžiauja, nes antraštės apie vaikų stygių, mokyklų uždarymus, tarybos narių neaiškiai naudojamas lėšas labiau skaitomos negu optimistiniai šūkiai. Bet Rokiškis turi savo Atlantą vis tiek. Visko neišvardinsi, visa prasidėjo nuo mažo grūdelio, bet tai prakartėlių ekspozicija kluone, muzikos mokyklos simfoninis orkestras, repetuojantis Rudolfo Lymano kūrinius, Šepkos parko kūrėjų ambicijos su viltim pastatyti ten šimtą skulptūrų. Tai, kad dabar jo perspektyvos liūdnokos, atskira tema.

Tai kodėl Rokiškis vis dar neturi galerijos?

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: