Rytoj – Atvelykis, aštuntoji diena po Kristaus Prisikėlimo, užbaigianti velykinę savaitę. Tradiciškai iki Atvelykio būtinai reikėdavo aplankyti krikštavaikius, apdovanoti juos margučiais, kitomis dovanomis. Per Atvelykį pasimatoma su giminėmis, jeigu su jais nepavyko pasimatyti per Velykas. Kiaušinius per Atvelykį daužo tik vaikai, todėl Atvelykis dažnai vadinamas vaikų Velykomis, arba Velykėlėmis.
Tikrosios Velykos, gamtai nusprendus, buvo labiau panašios į Kalėdas: daug kur su sniegu, atšiauriu vėju ir minusine temperatūra naktį. Gamta – kaip gyvenimą reguliuojanti valdžia – keistai nenuspėjama. Jeigu valdžios žmonės turėtų tiek galios, tai ir religinių švenčių datas, matyt, užsimotų sudėlioti pagal savo kurpalį. Galią įgavusiems, oi, kaip norisi viską „tvarkyti“! Pastarųjų dienų iš valdžios olimpo sklindančios žinios: kaip kas turės gyventi, kada ir ko mokytis, kiek atostogauti ir kuo gydytis, kas dalins žemę, kas valdys miškus, kam kiek duoti ir kiek iš ko – atimti…
Visuomenei naudingus pokyčius ir reformas žadėjusi naujojo Seimo dauguma ir „profesionalų“ Vyriausybė, panašu, krenta į pačių išsikastą duobę. Vienas paskutinių sveikatos apsaugos ministro Verygos paskelbtų lakių užmojų, į kurį kreivai žiūri net patys „valstiečiai“, – kovoti su alkoholizmu uždraudžiant kodavimasi. Kas vietoj to? Ogi gydymas tabletėmis… Na ir kas, kad jos brangios? Už šiuos vaistus juk mokės ne alkoholyje paskendęs, o Ligonių kasa, tiksliau, mes, visi mokesčių mokėtojai. Kam nusimato didžiulis pelnas iš Verygos plano? Rankas prie šios ugnelės jau šildosi farmacininkai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Kukuraitis atviras: jis savo pensiją kaupia kaip šimtai tūkstančių lietuvaičių: papildomai 2 proc. neprideda, tad skaičiuoja, kad senatvėje labai sočiai negyvens. Jeigu tokiu būdu kaupiantieji valdžios bus priversti grįžti į „Sodrą“, ministras nežino, kaip bus su jo ir kitų jau sukauptais pinigėliais. Nusavinti žmogaus asmeninio turto lyg ir negalima, bet labai norima iš jo suformuoti „Sodros“ rezervą…Na, tą kapšą, iš kurio pensijos būtų mokamos dabartiniams pensininkams… Pinigų nusavinimo peripetijų teisėtumą turės išsiaiškinti teisingumo ministrė rokiškietė Vainiutė ir jos komanda. Kas, kad niekas neaišku, bet visuomenei žinia jau pranešta…
Švietimo ministrė Petrauskienė paskelbė: nuo ateinančio rugsėjo mokykloje įvedamas privalomas vaikų lytinis švietimas. Pranešė, o kas toliau? Ogi nieko… Planas – popieriuje, įvairių dalykų, per kuriuos būtų mokoma lytinio švietimo, mokytojai naujovei neparengti… Jos užmojis trumpinti mokinių atostogas ministrę įvarė į kampą – švilpynėmis mokiniai ir pedagogai prie ministerijos pašvilpavo – ministrė „dėjo į krūmus“. Sako, tegul pačios savivaldybės ar mokyklų bendruomenės sprendžią, kada ir kiek mokytis. Pavyzdžiui, Jūžintai mokslo metus baigs gegužę, Kriaunos – birželyje, Pandėlys mokslo metus pradės rugpjūtyje… Bėda ir dėl girtaujančių bei smurtaujančių šeimų vaikų: ištrimituotas vaikų globos namų „galas“, o budinčių globėjų, galinčių bet kuriuo paros metu priimti iš šeimų paimtus vaikus, sistema nesukurta. Savivaldybėms – galvasopė: kur dėti paimtus smurtautojų ar girtuoklių vaikus? Ne vienas rokiškėnas sako: imtųsi šios veiklos, bet turi būti socialinės garantijos – skaičiuojamas stažas ir padorus užmokestis. Vidaus reikalų ministras Misiūnas apsijuokė su „žaliaisiais žmogeliukais“ Šalčininkuose, karo specialistai gūžčioja pečiais: „Kaip taip galima?“
Neilgai džiūgavo savivaldybės dėl joms perduotos valstybės funkcijos – socialinių išmokų skirstymo. Prakratę pašalpų ir kompensacijų gavėjus, jos sutaupė milijonus, bet remiamųjų būrys greitai ūgtels, nes numatyta naikinti lengvatinį PVM šilumai ir karštam vandeniui. Kai kompensacijų nebeliks, jau suskaičiuota – vietoj 70 tūkst. remiamų šalies gyventojų ranką kompensacijoms ties ne mažiau kaip 140 tūkst. žmonių. Taigi, tikėtina, remiamųjų padvigubės ir mūsų rajone.
Tad koks čia taupymas, jei valstybė viena ranka atima, kita – tiek pat duoda? Racionalus pasakytų, jog toks dosnumas – akių dūmimas. O gal – valdžios toliaregiška politinė aliuzija į austrų rašytojos Margaretės Seman mintį: „Imant prisipildo rieškučios, duodant – širdis“? Juk į bėdžiaus širdį dovana prisibelsti, oi, kaip lengva… Tad politiniai dividendai ateičiai – garantuoti.
Dūmų uždanga ant žmonių akių tempiama be jokios gėdos. Premjeras Skvernelis vis kartoja: šalies ekonomika auga, atlyginimai didėja, gyvenimas gerėja… Gerėja, saujelei, nes tie, apie 40 proc., gyvenančių skurdo zonoje, paistalais seniai nebetiki. Ir kur patikėsi, kai pats Skvernelis lekia į Lenkiją pigiau apsipirkti. Senosios Vakarų demokratijos valstybėse toks premjero vojažas būtų kryžius jo politinei karjerai. Mes lyg visiškų asilų tauta kraipom galvas: „Ir jis juk žmogus, šeimą turi…“ Skvernelis dievagojasi, kad tada jis dar nebuvo premjeras… Bet juk nebuvo skurdžius, prieš rinkimų kampaniją buvo vidaus reikalų ministras, prieš tai – generalinis komisaras… Patriotinės kalbos apie tai, kaip svarbu pirkti Lietuvoje, nes visi solidariai papildome šalies biudžetą – skamba ciniškai… Kai tik apribos prekybą alkoholiu, jį pabrangins, tada mūsų kraštiečių automobiliai suks ir į kaimyninę Latviją…
Bėda ta mūsų tauta… Nė vienai valdžiai nepavyksta suvaldyti emigracijos: tiek planų, projektų, susitarimų priraityta, tiek lėšų išmėtyta įvairiausiems seminarams, posėdžiams, komisijoms ir vizijoms, o žmonės bėga iš Lietuvos kaip nuo maro… Įvairiausiais draudimais besimėtanti naujoji valdžia galėtų ryžtis – uždrausti emigruoti! Ir liktų kam dirbti statybose, žemės ūkyje, suklestėtų regionai, būtų kam ir gaisrus gesinti.
Valdžios profaniškais sprendimais nugyventų regionų egzistenciją iliustravo šią savaitę Vištyčio miestelyje (Vilkaviškio r.) kilęs gaisras, kuriame žuvo žmogus. Už 300 metrų nuo liepsnojančio namo esanti savivaldybės ugniagesių komanda laiku neatvyko, nes neužsivedė gaisrinės automobilis. Sako, sugedo akumuliatorius, „užtrumpino“… Vietiniai gaisrinę iki degančio namo atstūmė rankomis…
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu… Mūsų savivaldybės ugniagesių automobilių amžiaus vidurkis – 30 metų, o pernai 10-yje komandų stigo savanorių, tad į dalį gaisrų važiuodavo po vieną. Šią informaciją rajono tarybos nariams pateikęs ugniagesių vadas Remigijus Sunklodas jautėsi nejaukiai, bet prieš valdžios politiką, kaip ir prieš vėją, – nepapūsi…
Vištyčio ugniagesių gaisrinė – Seimo ir Vyriausybės veiklos atitikmuo: politinių planų mašina stumiama, bet užvesti variklio niekaip nepavyksta. Noras didelis, tik galvos neįkrautos… Skandaluose besimurkdantys seimūnai, premjeras ir ministrai daugelį planų žada įgyvendinti ne šiandien, šiemet ar kitąmet, o iki 2020 – ųjų. O tais metais jau ir baigsis šios „profesionalų“ valdžios kadencija…
Juozas Erlickas rašė: „Štai tie, kurie ankstesniame gyvenime uodegas vizgino ir batus laižė, nūnai vilkais staugia. Bet asilai ir lieka asilais… Yra, vadinas, nekintančių vertybių.“
Kažkas pajuokavo: vaikščiodamas į bažnyčią tu esi krikščionis ne labiau, nei stovėdamas garaže esi automobilis. Tas pats – ir valdžioje „neįkrautais akumuliatoriais“ „vaikštantiems“, vis bandantiems ką nors „užtrumpinti“…
