blank

Jau įsižiebė kalėdinė eglutė, vyksta atrakcijos, vaidinimai, mugės, šurmulys ir, be abejo, visa tai papuošta daugybe lempučių. Šventės? Nejaugi? Verčiu kalendorių… Kalėdos dar toli. O ko čia mes taip visi įsižiebėm, suliepsnojom kalėdinėm lemputėm? Šventės norim? O kas gi yra šventė? Manau, šventė yra tada, kai jauti džiaugsmą, palaimą, netgi euforiją, ir patiri kai ką naujo, neįprasto. Ar tai priklauso nuo lempučių? Nuo eglutės garderobo kainos? Gal iš medžio iškritau, bet tikiu, kad šventės pojūtį ne visada lemia lemputės, Kalėdų Seniai, varpeliai ar šūsnys dekoracijų.

Šventė – ne kasdienybė, o išskirtinė diena. Kai vadinamoji šventė tęsiasi per ilgai, pripranti prie tų „dzinguliukų“, žybsėjimų ir „džingl bells“, ir tai tampa kasdienybe. Tada eini ieškoti kitos šventės. Nes šiuolaikinis žmogus turi „šventę švęst“ ir „gyvenimą imti už ragų“, be jokių ten bėdų ir dejavimų. Ir šventė tampa kaip narkotikas, kurio reikia vis daugiau ir kuo įvairesnio… Nors psichologai sako, kad turintiems sunkumų žmonėms šventės gali tapti tiesiog iššūkiu, pamirštame tai. Kalėdos, neseniai mirus sutuoktiniui. Kalėdos, kai trūksta pinigų. Kalėdos, kai esi visiškai vienas. Žybsinčios girliandos kambaryje, kuriame guli nevaikščiojantis ligonis… Petardos ir fejerverkai, nuo kurių šunys ir katinai butuose slepiasi po voniomis arba pabėga per balkonus… Žybsi, blyksi, žėri ir dainuoja ant kiekvieno kampo, o močiutė eina į parduotuvę dešros nusipirkti. Iki pensijos – dar 10 dienų, o piniginėje – vos 10 eurų.

Neseniai kalbinau babytę iš kito miesto. Gyvena viena. Draugių neturi. Nebepaeina. Ir vienintelis, kas ją aplanko, – buvęs vyras alkoholikas, kuris prašo maisto ir pinigų. Sakysit, gal babytė negera buvo, todėl Kalėdų Senis neatneš jai dovanų? Gal negeras buvo diedukas, kuriam – paskutinė vėžio stadija? Mes įpratę manyti, kad per šventes PRIVALOME džiaugtis. Sako, Kalėdos – pirmiausia vaikams, kad patikėtų pasaka. Bėga blizgančios eglutės dienos, vaikai eina pro šalį. Kokią dvyliktą eglutės švytėjimo dieną vaikai žygiuoja pro jos lemputes nė neatsigręždami. Viename tokiame mažame mieste jaunimas sugalvojo „pašposyti“ – miesto aikštėje, visai po policijos komisariato langais, ėmė ir naktį motoriniu pjūklu eglutę nupjovė. Sakė, toks humoras…

Prieš Kalėdas Pakruojo dvare būdavo rengiamas (kaip ir šiemet) kiniškų žibintų festivalis. Minios žmonių, peštynės prie kasos. „Akurat“ – šventė, nes daug lempučių. Deja, ją ne visi sugebėdavo pajaust. Neretas iš festivalio išeidavo piktas ir bumbantis, rėkiantis dėl bilietų kainų ar spjaudydamasis nepamatęs žadėto arkliuko. Per pirmąjį festivalį prabėgau apsiginklavusi fotoaparatu, greitai pleškindama visokias gėles, stirnas, varles, pati sau galvodama: „Dieve dieve, koks kičas, kaip vaikiška, nuobodu, brrr… šalta…“ Nesukėlė lemputės to ypatingo šventės pojūčio. Kitais metais dirbau tame festivalyje. Einu žibančių širdžių alėja, kažkur skamba muzika, -20°C temperatūra ir toks ypatingas jausmas – atėjo šventė. Kodėl būtent tada? Todėl, kad šalia manęs buvo geri žmonės ir pati dalyvavau šventės kūrybos procese. Juk kai pats darai šventę, yra laiko pajausti.

Jeigu kurioje nors šventėje nieko ypatingo nepajusime – ne organizatoriai kalti ir ne lempučių kaina. Šventė gimsta viduje. Galime susikurti ją užsidegę žvakę, iškvėpinę kambarį ir pasileidę gerą muziką. Na, o jeigu šventė nepavyko – nieko baisaus. Ji gali ateiti bet kada. Dėl ko? Dėl bet ko! Kad ir dėl sutikto žmogaus šypsenos ar naujo lūpdažio. Argi būtina išsprogdinti iš savęs džiaugsmą petardomis? Užglušinti pirkiniais ar vyno taure?

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Birutė
Birutė
2022 3 gruodžio 14:20

super straipsnis, gerai kad dar kalėdas nepradedame “švęsti” vasarą

Rekomenduojami video: