blank

Atsibundi iš ryto ir sužinai – karas. Nesvarbu, kad ne Lietuvoje, nes pirma mintis – kol kas ne Lietuvoj. O kas toliau? Čia kaip Kinijoj prasidėjusi COVID banga – atrodė tokia tolima, kad iki mūsų tas cunamis niekada neatsiris, o užteko gal mėnesio kito.

Skaitau raminimus, kad mūsų saugumo ir gynybinė padėtis geresnė negu bet kada, kad Rusija nedrįs kėsintis į NATO narę. Kad tik tai būtų tiesa, galvoju, bet kirba nerami mintis – Ukrainą užpuolęs agresorius manipuliatorius nenuspėjamas, tik civilizuotam pasauliui vis dar sunku tuo patikėti. Sveiko proto racionalumas ir susireikšminusios galios bei pakrikusių smegenų sukurta strategija per daug nesuderinami dalykai, kad surastų taikius sprendimus. Vis dėlto, kas jau kas, bet Baltijos valstybės tą turėtų žinoti. Sunku tą priimti, todėl ir feisbuke pilna emocijų, kaip neįtikėtina, kad XXI amžiuje kažkas ima ir užpuola taikią valstybę.

Sunku buvo patikėti, kad taip įvyks, bet ta beprotybė įvyko. Ir pasaulis tapo kitoks – žiauriai nesaugus, kur kas nesaugesnis, negu COVID pandemijos apgulty. COVID niekur nedingo, bet su tuo virusu tiek apsipratom, kad karo kontekste tai nebeatrodo grėsmė. Dabar ne kaukė, o išgyvenimo krepšys aktualesnis.

Jau dalinamasi informacija, kas jame turėtų būti. Ir tai visai nejuokinga. Duok Dieve, neprireiks, bet… Galvoju, gal jau laikas ir man susiformuoti tą išgyvenimo kuprinę. Skaitau, kas joje turėtų tilpti ir net neramu pasidaro, kiek daug visko. Į turimą kuprinę netilps – vien ką reiškia vanduo trims dienoms, o jeigu dar miegmaišis? Galvoju gal ir be jo apsieisiu…

Skaitau, kad vos prasidėjęs karas Ukrainoje jau šluoja gyvybes. Baisu. Matau bendradarbės akyse ašaras, Ukrainoje ji turi draugų. Dingteli mintis – ar šiandien žuvusieji, dar prieš kelias dienas gyvieji, galėjo patikėti, kad nesulauks pavasario?

Ar mes galvojome, kad vėl pulsime prie grynųjų pinigų? Karas Ukrainoje keičia visų gyvenimą. Lietuvoje ir, aišku, Rokiškyje, prie bankomatų eilės – pasirodo, karo akivaizdoje, niekas nepasitiki kortelėmis, grynieji, apčiuopiami pinigai dabar patikimesni – savoj kišenėj, prie kūno ar išgyvenimo krepšy. O atrodė, kad grynieji pinigai XXI amžiuje jau išnyko, net oficialūs atsiskaitymai už darbą jais uždrausti. Štai kaip karas net per tokius dalykus gali keisti pasaulį.

Svyruojančios biržos, gąsdinimai dėl dar smarkiau augsiančių kainų. Nereikia ir gąsdinimų, aišku, kad kainos dar labiau šoks į viršų. Pabandyk tokiame nestabiliame pasaulyje ką nors planuoti į priekį – tad ir rajono biudžetą opozicijos pasipiktinimui tikrai reikės ir gal ne kartą tikslinti.

Emocijų daug. Mačiau, kaip karo Ukrainai paskelbimo rytą, gaudžiant bažnyčios varpams, Rokiškio caritietė šventoriuje kalbėjo maldas – net neabejojau – už Ukrainą. Rokiškis iškėlė Ukrainos vėliavą ir vakarė jungėsi prie solidarumo ir palaikymo akcijos „Laisvė šviečia“. Nes ką šiuo metu Lietuvos civiliai daugiau gali? Tik mintimis, maldomis palaikyti agresoriaus užpultą šalį. Bet kai kas čia įžiūrėjo tik mero pasiviešinimo akciją – neva ne laikas deginti žvakutes ir dainas dainuoti. Bet juk daina taip pat gali būti pasipriešinimo blogiui forma – tereikia prisiminti, kad Lietuvos išsivadavimo iš okupanto kovos buvo vadinamos būtent dainuojančia revoliucija.

Dainų Rokiškyje vykusioje akcijoje niekas nedainavo, bet žvakutes degino, rankose laikė Ukrainos ir Lietuvos vėliavas bei vėliavėles ir sukalbėjo už karo siaubą išgyvenančią šalį bendrą maldą.

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments