Kai perlenki lazdą…

Vaiko teisų sergėtojai ir gynėjai pastarosiomis dienomis – tarsi zombiai. Mėnesį nuo tėvų atplėšti, po svetimus blaškyti du mažyliai – rezultatas liepos 1 d. pradėjusios veikti vaiko teisių apsaugos reformos, kuria taip didžiavosi ministras Kukuraitis. Jei ne žiniasklaida, į kurią kaip į paskutinį šiaudą, kabinosi kauniečiai tėvai, nežinia, kiek laiko jų atžalos būtų traiškytos galybės institucijų mėsmalėje. Nebejoju, šią dramą, sukėlusią Lietuvą ant kojų, stebi ir Gabrieliaus močiutė, kuriai Norvegijos Barnevernet daug metų – baisiausias keiksmažodis. Ten, kur iš jos dukros buvo atimtas sūnus, – savi įstatymai ir tradicijos. Kauno įvykiuose – sava valstybė, pagal Konstituciją (likimo ironija – jos priėmimo dieną minėjome spalio 25-ąją) garantuojanti  žmogaus orumą, teises, šeimos institutą, vaikų gerovę.

Dėl atimtų vaikų kovojanti kauniečių šeima, iki šiol nežinojusi, ką reiškia magiškas žodis „algoritmas“, dabar jau žino. Tai pagal jį, mistinį algoritmą, du mažamečiai mėnesiui atplėšti nuo tėvų ir tik visuomenės spaudimu sugrąžinti tėvui. Garsioji šios Vyriausybės ir ministro Kukuraičio (gal dar tebeturinčio keistą pasąmonės ryšį su žiauriai nužudytu Matuku) reforma, kaip sakė žymus vaikų psichiatras Slušnys, suveikė policiniais metodais, atviru galios ir valdžios demonstravimu. Didžiulis ir brangiai kainuojantis aparatas (tarnybos, atvejo ar įvykio vadybininkai, tarpinstitucinio bendravimo koordinatoriai ir kt.), paaiškėjo, – visiškas luošys. Pakako vieno žmogaus skambučio apie skriaudžiamus vaikus, ir galinga struktūra visa jėga ėmė traiškyti šeimos likimą. Į kampą įspiesti vaiko teisių atstovai pripažįsta padarę klaidų, bet vis tiek – labiau teisūs, nes vadovavosi algoritmais…

Dėl šio įvykio galybė tarnybų, institucijų turi ir dar ilgai turės labai daug darbo: posėdžiai po posėdžių, konferencijos, visuose rajonuose bus lekcijų vaiko teisių apsaugos darbuotojams, net Seimo nariai, ministras metė kitus valstybės reikalus. O kiek užduočių turės psichologai, tikrintojai… Atstatinės mažylių ir tėvų paveiktą psichiką… Didžiulis biurokratinis aparatas ilgam įdarbintas, taigi algoritmo aukščiausias taškas pasiektas – rezultatas yra, reforma VEIKIA! Smalsu, ką dabar išgyvena žmogus, tarnyboms pranešęs apie motinos skriaudžiamą vaiką? Ar jis, kaip ir kiti pilietiški žmonės, dar ryšis apie tokius atvejus pranešti?

Dieve sergėk, gerai kad šis įvykis ne pas mus, Rokiškyje. Mums savų algoritmų ir visokio plauko gynėjų užtenka. Rajono ūkininkai skundžiasi dėl vilkų sudraskytų gyvulių, laukia nesulaukia, kada medžiokliai šių plėšrūnų bent kiek sumažins. Ūkininkams visų mokesčių pinigais bandoma atlyginti bent dalį nuostolių. Pasidžiaugėme – jauno medžioklio kulka vieną pilkį sezono pačioje pradžioje pakirto. Pranešus žinią, po išgalvotais vardais pasislėpę anonimai liejo patyčias… Visi laisvi reikšti nuomones, bet kodėl bijoma atvirai? Ūkininkai kviečia – tegul tie vilkų gynėjai atvažiuoja į avių, ožkų, veršelių skerdynių vietas, bus apie ką su tokiais „intelektualais“ pasikalbėt. Neatvažiuos, nes jų sąmonės algoritmo „G taškas“ – paleisti tulžį, o intelekto – apskritas nulis.

Algoritmais įvaizdį kuria ir politikai (tai anksčiau stengdavosi rinkėjams detaliai išdėstyti rinkimų programas). Baseino atidarymas, galėjęs būti puikiausia reklama Rokiškio, kitąmet tapsiančio Lietuvos kultūros sostine, ir renginių įžanga, paverstas eilinės parduotuvės atidarymo lygio švente. Nebuvo nei kviestinių televizijų, nei daugybės iškilių svečių, turinčių potencialą pritraukti lankytojų.  Praleista puiki proga mūsų miestą visai Lietuvai pristatyti kaip patrauklų čia gyventi ir kurtis kraštą. (Pernai panašiu laiku dėl dviejų mokyklų direktorių sukeltos tragiškos avarijos rajono vadas akimirksniu susikvietė televizijas. Nors rajonui – labai neigiama reklama, bet mero veidelį parodė, pasisakyti „iš ekranų“ leido).

Baseiną statę statybininkai, pasakojama, buvo taip spaudžiami skubėti, kad nebenori į baseino pusę net žiūrėt. Jų atidaryme nebuvo, niekas simbolinio rakto neteikė. O ir kam? Pagal algoritmą „baseiną aš pastačiau“ dirbantis meras susikvietė savo draugelius, dėl šventos ramybės ir dar vieną kitą, dar kelios žinomos personos atėjo nekviestos. Galėjo statybininkai merui kyštelt po nosim rangos sutartį, kurioje juodu ant balto – baseiną priduoti įsipareigota 2021 m. pradžioje! Nepakišo… Jiems ne reklaminiai algoritmai galvose, jiems nereikia kautis dėl populiarumo lipant kitiems per galvas.

Artėjančių rinkimų algoritmu strateguotas ir indų dviejų gamyklų pritraukimas į Rokiškį. Apsiskelbė rajono vadas „ant viso pasaulio“, kokia šviesi ateitis mūsų miesto laukia, statybos gali prasidėt dar šiemet. (Reikia skubėt, nes merų rinkimai – ant nosies).Tie indai jau lyg ir turėtų po gamykloms numatytą sklypą, savivaldybę lakstyt. Bet nelaksto… Krizena vietos verslininkai iš patikėjusiųjų stebuklinėmis mero pasakomis. Bet juk šis norėjo, nori ir, svarbiausia, norės rajono žmonėms širdį atiduot! Ne kartą viešai sakė – imkit mane ir vartokit, aš visas jūsų… Žmonių meras. Ir ne kartą įrodė… Pyragėlių močiutėms kavinėje nupirko, gatvėje besiramsčiuojančią lazda senolę apkabino… Jei indai neatvažiuos – bus kalta žiniasklaida, ji bus kalta ir jei meras antros kadencijos nelaimės… Ta, kuri jo gerų darbų nerodė, neaprašė, nepadlaižiavo ir nedėkojo. Net kenkė, primindama apie padarytus pažeidimus, skandalus ir apsimestinę vaidybą!

Ne pagal algoritmus gyvenantis ir kuriantis humoristas, poetas Juozas Erlickas „širdį atiduodantiems“ turi apibūdinimą: „Yra tipų, kurie giriasi: širdį atidaviau žmonėms! Mulki! Tu pinigus atiduok. Beširdžių pas mus ir taip per akis.“

Artėja susikaupimo, apmąstymų, atgailų laikotarpis. Greitai Vėlinės. Minutės prie artimųjų kapų ne vienam skros lyg žaibas per sąmonę, kad turtingi ir vargšai, aukštų postų ar benamiai – visi atsidursime ten pat. Kam – pora žemės metrų, kam – pelenai urnoje. „Maisto bankas“ neseniai prekybos centruose rinko žmonių aukas. Pririnko maisto vargstantiems. Šalies prezidentė paaukojo už šešiasdešimt eurų. Įvertinus jos ir eilinio rokiškėno pajamas, šiam būtų pakakę vos kelių centų aukos. Tik kad prekės už tiek nerasi… Kai tą maistą vargstantiems dalins, Nepriklausomybės aikštėje padaugės zujančių į tarpuvartę, už kurios yra kur nusipirkti „bambalių“ ir cigarečių. Toks gyvenimas. Juk ir tie, savo noru ar kitų pagalba patekę į gyvenimo užribį, tebėra mūsų žemės žmonės. Neretai net nuoširdesni ir teisingesni už politikus, nes nieko tuščiai nežada. Ir nemeluoja.