Nida Šulcienė.
Nida Šulcienė.

 

„Pasaulis yra pilnas taisytojų ir gerintojų, kurie žmonijos medį nori pagerinti, jį iš paviršiaus apkarpydami. Bet žmonija tik iš vidaus pagerinama, savo aukštąją esybę išpažindama ir joje gyvendama. Tik tada išnyksta ir tai, kas tarp žmonių viso piktumo ir žemumo pradžia yra“, – rašė Vydūnas.

Ir tikrai, tų gyvenimo taisytojų dabar nestinga. Gyvenimo būdo vadybininkai, mediumai ir dar daugybė kitų mums pasiruošusių padėti geradarių. O kur dar nepažįstamieji, prisistatantys įvairių tarnybų, institucijų darbuotojais ir paslaugiai telefonu siūlantys padėti į nelaimę patekusiam močiutės anūkui ar sūnui, dukrai?

Kas visus šiuos „geradarius“ vienija? Pinigai.

Visada galvojau, kad tokiems pigiems triukams pasiduoda vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi didesnį tikėjimo ir pasitikėjimo jausmą, nes, pasak jų, mandagiai kalbantis žmogus negali būti blogas.

Deja, gali. Būrėjais ir kitokiais geradariais tiki įvairaus amžiaus ir įvairios socialinės padėties žmonės.

Dabar nebetinka pasakymas „vagie, kepurė dega“. Štai garsiojo „Snoro“ banko savininkai padavė Lietuvą į teismą, nes ne jie indėlininkus apiplėšė, o, pasirodo, juos Lietuva. Kol kas daugeliui juokas ima iš tokių akiplėšiškų pareiškimų, bet ką gali žinoti, kaip viskas pasibaigs. Dažnai laimi ne tas, kuris teisus, o tas, kuris garsiau rėkia.

Dabar ir milijardai nežinia kur nukeliavę nieko nereiškia, o štai kadaise net arklio vagystė buvo traktuojama ne tik kaip nuosavybės pagrobimas, bet ir kaip tam tikra nežmoniško, žiauraus elgesio su „artimu savo“ forma, o arkliavagiai sulaukdavo kartuvių.

Ir dabar kartais gyvūnus labiau mylime negu žmones, toli ieškoti pavyzdžių nereikia. Nepateisinama ir graudi pasieniečių šuns Ramzio, kritusio nuo medžiotojo kulkos, istorija. Bet kai šuneliui surengiamos vos ne valstybinės laidotuvės su salvėmis, pradedi mąstyti, kad jau kažkas su mumis negerai. Tikriausiai pirmą kartą aukštas pareigas užimantiems pareigūnams teko sakyti kalbą prie šuns urnos…

Žinoma, gal prestižinis portalas „The New York Times“, aprašęs paskutiniąją Ramzio kelionę, norėjo tik parodyti, kad Lietuvoje labai gerbiamos ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų teisės ir atminimas. Pasiskaitęs apie tokias laidotuves koks “amerikonas” pagalvos: „Oho, lietuviai „duoda“. Matai, kokie mes atsilikę, ten, Lietuvoje, net gyvūnus su pareigūnų eskortu laidoja.“

Ką gi, nuo labai žemiškų reikalų gal truputį sukime, kaip sakoma, prie kasdieniškų. Sakoma, kad vienas kartas gali būti atsitiktinumas, bet du – jau dėsningumas, ir klaida vargu ar gali būti. Rinkimai yra pilni stebuklų – tuo jau nieko nenustebinsi – kaip ir tuo, kad juose nesirenkamos priemonės. Kai pirmą kartą paėmę į rankas vieno kandidato rinkimų lankstinuką pamatėme tarp agituojančiųjų ir kunigą, dar bandėme save įtikinti, kad gal dvasininkas ir nesuprato, kam jo mintys panaudotos, bet kai antrajame rinkimų ture feisbuke pažymėtą kaip politinę reklamą pamatai klebonėlio veidą ir skaitai jo mintis, supranti, kad ribų niekam nebeliko. Nors vyskupai visiems savo kunigams buvo aiškiai pasakę, kad nevalia kištis į politiką, kai kurie mūsų, avelių, ganytojai – piemenys spjovė į prievaizdo nurodymą. Kai apie tai pradėjome diskutuoti su pažįstamu kunigu, iš pradžių buvo gynybos pozicija: juk ir kunigas gali išreikšti savo nuomonę, jis bažnyčioje tik dvasininkas. Bet pasiteiravus, kokios kunigo darbo valandos ir kada jos baigiasi, pašnekovas atsakė, kad kunigystė yra pašaukimas ir laiko mato tam nėra. Tai kaip tada dėl rinkimų agitacijos? „Susimovė mano kolega“, – pripažino pašnekovas.

Nemirtinga klasika tapusi Aleksandro Gribojedovo satyrinė komedija „Vargas dėl proto“ kaip prevencinė priemonė galėtų būti rodoma kasmet, o prieš rinkimus gal vertėtų kelis kartus. Juk kaip kitaip paaiškinti šias mūsų gyvenimo situacijas, jeigu ne vargu dėl proto?

 

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: