Gimtasis Rokiškis Akcentai Kai joks lėktuvas neatskrenda paimti…

Kai joks lėktuvas neatskrenda paimti…

Maisto pirkinių krepšys patogiai įsitaiso ant galinės automobilio sėdynės, o įpusėjusio birželio skleidžiamos žinios skelbia apie grįžimą į įprastą ir skubančią rutiną su numatoma COVID-19 karantino pabaigos optimistine  žinia... Artėja Birželio 14-oji... Valstybinė šventė – skelbia afiša, pakabinta „Maximos“ prekybos centre.

1421
0

Trys mėnesiai gyvenimo koronaviruso ritmu paliko nerimo, rūpesčio ir visuotinį žmonijos patirties randą. Apie šią pandemiją kalbės ainiai, skaičiuosime, analizuosime, lyginsime jos pasekmes jungdami socialinių, politinių, ekonominių patirčių grandis. Rašysime prisiminimus, kaip išgyvenome visuotinį karantiną būdami šiapus ir anapus uždarytų pasaulio valstybių. Gimtinėje pamatėme seniai nematytų grįžusių „įvairių“ tautiečių veidus, kitoje sienos pusėje feisbukai, mesendžeriai, instagramai sekundės dalies tikslumu tenkino išsiskyrimo ar bendravimo poreikius. Parduotuvės lentynos ištuštėdavo tik akimirksniui, kol pirkėjų vežimėliai prisipildydavo citrinų, bananų, makaronų, kavos, tualetinio popieriaus ir kitų pasauline preke tapusių produktų.  Į istorijos atminties puslapius įrašysime kaukių dėvėjimo, nuotolinio mokymo, nuotolinio darbo, operatyvinės statistikos  patirtį ir tautiečių gelbėjimo operacijas, atskraidinant juos lėktuvais iš įvairių pasaulio kampelių… Linkiu sėkmės dabarties kartai, kad ši visuotinės pandemijos pasekmių grandis nesudaužytų nusistovėjusios tvarkos, o įgyta patirtis taptų kitų pandemijų ir krizių užkarda. Mes išgyvenome didžiausią epochos sukrėtimą, taip skelbia medijos…

Tačiau nuo Laptevų jūros pakrantės neatskrido nė vienas lėktuvas su gimtinės išsiilgusiais tautiečiais nei dabar, nei tada, prieš septyniasdešimt devynerius metus… Tada, 1941 m. birželį, traukinių ešelonai riedėjo tik į vieną  pusę ir neapsisuko sugrįžti, perpildytuose vagonuose regėdami prievarta išvykstančiųjų ašaras ir kančią… O kam ir kaip visa tai išbyloti žmonijai, bandančiai suvaldyti pandemiją… Kokia patirtimi, kokio žodžio galia ar atminties žvakės kaitrumo liepsna skleisti žinią, kad esame ne vienintelė karta, išgyvenusi sukrėtimų. Netekties, ir praradimų istorijos žymi tėvų, senelių ir protėvių  kartas, tik, deja, tų gyvosios tiesos skleidėjų paieška ir bendravimas jau tampa didžiule pastanga, nes gyvuosius 1941 m. birželio 14 d. liudininkus galime skaičiuoti ant rankos pirštų.

Ant galinės automobilio sėdynės šalia pirkinių maisto krepšio – knyga, kurios viršelyje – daugelį kartų tyrinėtas nespalvotoje  nuotraukoje užfiksuotas gražios moters veidas. Jos akių išraiška byloja išmintį, pagarbą ir patirtį.  Tragiškos Lietuvos madonos Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Deja, ir šios knygos autorės, buvusios gimnazijos moksleivės Dalios, regėjusieji jos kančią neparvežė atgal į Tėvynę. Ją 1941 m. birželio 14-ąją okupacinė valdžia išvežė tam, kad niekada negrįžtų. Išlikę gyvi buvę  mokytojai, tarnautojai, ūkininkai, moksleiviai santūriai skleidė žinią apie savo kartos, išvežtos tam, kad negrįžtų, patirtį… Kartą prisiminimuose D. Grincevičiūtė rašė: „Viena moteris, mokytojo žmona, rado prie viršininko Sventickio namų išpiltą jų naktinį kibirą. Tarp mėšlų ji pastebėjo duonos gabalėlį. Moteris atsiklaupusi išsikrapštė įšalusią į išmatas duonelę ir ją suvalgė…“ „Kai mirusią Daniliauskienę virve už kojų traukė iš barako pro siaurą sniego skylę į viršų, Antanas šaukė iš paskos: „Dovanok, brangi motule, kad negaliu Tavęs palydėti.“ „Po žvejybos Mindaugas, jau vilkdamas koją, parėjo į baraką, pėda sušalo pradėjo gangrenuoti, nušalusios mėsos iškrito ir kaulai pradėjo irti…“ „Ar yra čia gyvų, žmonės, atsiliepkit! Pakeliu galvą, sukaupiu visas jėgas ir atsisėdu: „Yra yra, čia, čia, gyvų… Jaučiu, kad mikčioju.“ Sklaidomi knygos lapai vėl atsiveria tragiška istorija, noriu perteikti Dalios kartos patirtį, tačiau jaučiu, kad šios prisiminimų knygos tekstas niekaip netilps į numatyto laikraščio puslapio dalies formatą, jaučiu, kad pagarba istorijai išliks dabarties kartos, susidūrusios su pandemijos ir krizių sprendimo iššūkiu, poreikiu. Tik neužmirškime Dalios ir tremtinių patirties, kai išvežama tam, kad nesugrįžtum, ir joks lėktuvas neatskrenda paimti… pasiilgusiojo Tėvynės.

Maisto pirkinių krepšys patogiai įsitaiso ant galinės automobilio sėdynės, o birželio skleidžiamos žinios skelbia…

Su Gedulo ir vilties diena.

Valius KAZLAUSKAS

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie