Šiandien minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Galvodama, ką tokia proga protingo parašyti, supratau, kaip toli esame nuo įprastinių standartų, kai šios dienos proga sveikinami tik žiniasklaidos atstovai, knygų leidėjai ar bibliotekininkai. Tai kur kas daugiau nei profesinė šventė. Tai visų mūsų šventė, primenanti, kokį brangų turtą turime – žodžio laisvę, išsaugotą gyvą ir rašytinę kalbą. Ir juo šiandien naudojamės visi – skaitome, skelbiame, dalinamės, patys esame autoriai ir kūrėjai įvairiose platformose ir socialiniuose tinkluose. Šiuolaikinės technologijos ištrynė ribas.
Šiandien mums tai atrodo savaime suprantamas dalykas, bet tai nėra duotybė – dėl to kovojo ne viena mūsų tautos karta, rizikavo gyvybėmis ir jas aukojo.
Galvodama apie tai, suprantu, kokia dovana yra laisvas žodis – prisimenu neseniai žiūrėtą filmą apie Černobylį ir visą dezinformacijos, melo, tylos bloką, iškilusį žmonių gyvybių ir sveikatos kaina. Kai kur pasaulyje tai vis dar tęsiasi – dėl laisvo žodžio ir dabar kovojama, persekiojami ir žūsta jo skelbėjai, žurnalistai.
Paradoksas, bet žodžio laisvė turi savo grėsmių, kai žodis tampa vėzdu, siekiančiu be gailesčio kitą priploti, ar propagandos įrankiu, siekiančiu savų tikslų. Melagiena ir dezinformacija, vadinamoji neapykantos kalba ar patyčios žodžio laisvės kontekste klestėti turi geras sąlygas. Tik dabar jos plinta ne žiniasklaidos kanalais, nes mums taikomi griežti etikos reikalavimai, bet socialiniais tinklais. Patyčias ir neapykantos kalbą atskirti nesunku, kas kita melagienos, nes jų žodynas gali būti pats etiškiausias.
Dažnai matai, kaip bendruomenės socialiniuose tinkluose dalinasi žiniomis ir įvairiomis asmens tapatybę, įvykį atskleidžiančiomis detalėmis, o mes apie tai parašę sulaukiame įspėjimo ir reikalavimų, ko negalima skelbti. Kartais pagal tuos reikalavimus telieka parašyti: „Neskelbtinoje vietoje, neskelbtinomis aplinkybėmis kažkas įvyko. Įvykio aplinkybes tiria policija.“
Tad sveikinu visą Rokiškio bendruomenę su žodžio laisvę simbolizuojančia švente – rašančius, skaitančius, besidalijančius žiniomis ir vaizdais iš mūsų visų gyvenimo. Džiugu, kad dauguma jūsų pasisako prieš neapykantos kalbą, vertina etišką bendravimą, stengiasi dalintis šviesiomis, džiugiomis emocijomis, kurių dabar visiems labai reikia.
Sveikinu visą Rokiškio bibliotekos kolektyvą – kad ir nestandartiniu formatu, karantino metu jūs buvote ir esate šiuolaikinės knygnešės, patariančios ir surenkančios izoliacijoje esantiems skaitymo džiaugsmo paketėlius. Ne kartą toks atkeliavo ir į mano namus, kai teko išgyventi dvigubą izoliaciją – tiek dėl COVID, tiek dėl sulaužytos kojos.
Sveikinu kolegas iš „Rokiškio sirenos“, su kuriais esame toje pačioje, o ne skirtingose barikadų pusėse, nes mūsų misija – ta pati.
Sveikinu „Gimtojo Rokiškio“ dabartinį kolektyvą ir čia dirbusius kolegas, mūsų pašnekovus, mus sekančius bei skaitančius, besidalinančius su mumis savo pastebėjimais ir naujienomis.
Vienus mūsų skaitytojai gerai žino, nes jie nuolat „kadre“. Greta, Andrius, Vilma, Reda, kuri kažkada manęs paklausė: ar tu manai, kad žurnalistinis darbas – kūryba? Taip, Reda, kūryba, nes kitaip neparašytum tokių gerų akcentų, aktualiuose interviu nebūtų tiek „gylio“ ir problematikos.
Ir, be abejo, tie, kurie lieka „už kadro“, tačiau tokie pat svarbūs. Bendrovės varikliukas, finansininkė Sigita, leidybos redaktorė Jurga, dizainerė Asta, skaitytojus redakcijoje pasitinkančios Jolanta, Galina, Loreta, spaudos platintojai Leonardas, Laimutė, Audronė, Modesta ir, aišku, Romas, kuris dar ir reporteris snaiperis, į redakciją sunešantis daugybę naujienų ir nuotraukų iš įvykių vietų.
Sveikinu ir mūsų mylimus autorius – istorikus Giedrių, Algį, Valių, „Seno grafo“ savininką verslininką Algimantą. Tikiuosi, kad į šias gretas įsijungs daugiau kraštiečių. Juk Aušra Gudgalienė užsiminė, kad skaitydama „Gimtojo…“ akcentus dažnai mintyse parašo savo „Akcentus“. O juk nuo minties iki realizacijos ne taip ir toli.
