Ką naikinti, o ką mylėti?

Kaip žinia, gyvūnija, augalija ir žmonija sąveikauja tarpusavyje – esame priklausomi vieni nuo kitų, tad šįkart – apie gyvūnus ir žmonėms suteiktą galią spręsti, kurios gyvūnų rūšys palankios žmonėms ir kurioms šalia gyventi vietos nėra. Jau spėjome apraudoti Tyzenhauzų alėjos liepaites, o kada ateis eilė bebrams? Daug retorinių klausimų, į kuriuos atsakyti nebūtina.

Ar kada nors pagalvojote, kas nutiktų, jeigu išnyktų bitės?

Daugumą augalų apdulkina vabzdžiai, tačiau didžiausią darbą atlieka bitės. Deja, šių darbštuolių gyvenimas – labai trumpas, tokia jų lemtis. Bičių darbininkių gyvenimo trukmė priklauso nuo sąlygų, paprastai tariant, kuo daugiau bitė dirba, tuo trumpiau ji gyvena, vidutiniškai 28–32 dienas.

Tačiau čia įsikiša žmogus, kurio veikla turi įtakos bičių gausai. Yra įrodymų, kad apdulkintojų mažėja dėl žmogaus veiklos. Pavyzdžiui, esama duomenų, kad viena iš dešimties bičių rūšių yra ties išnykimo riba. Tarp šio nykimo priežasčių – žemės paskirties pasikeitimas, urbanizacija, buveinių praradimas, intensyvus ūkininkavimas, pesticidų naudojimas, invazinių rūšių plitimas ir klimato kaitos poveikis. Taigi žmogaus veikla itin kenkia svarbiausioms augalų apdulkintojoms – bitėms.

Kas nutiktų, jeigu jos išnyktų? Nereikia būti mokslininku, kad pateiktum teisingą atsakymą. Tikriausiai neapdulkinami augalai pradėtų nykti, o kartu su augalų nykimu pražūtų ir žmogus. Užburtas ratas – ar ne? Visa laimė, kad įstatymiškai stengiamasi riboti žemdirbystėje naudojamų pesticidų ir kitų chemikalų kiekį. Galbūt ateities kartoms neteks svarstyti, kuo pakeisti bites.

Vienos gyvūnų rūšys mylimos ir gerbiamos, kitos – naikinamos ir net laikomos invazinėmis. Tačiau kas ir kodėl sprendžia gyvūnų rūšių išlikimo klausimą? Kaip žinoti, kuris gyvūnas geras, o kuris – ne? Tikriausiai atsakymas paprastas – gyvūnas geras, kol nepridarė žalos. Deja, Rokiškio dvaro tvenkinyje apsigyvenę bebrai šios taisyklės nesilaikė. Bet apie viską nuo pradžių.

Prieš pusmetį publikuotas straipsnis apie tai, kad dvaro tvenkinyje neliks juodųjų gulbių jauniklių, sulaukė rokiškėnų pasipiktinimo. Nepaisant svarių argumentų, – kad juodųjų gulbių dauginti įstatymiškai negalima, kad svetimžemė rūšis naikina vietinę, beje, ornitologai juodąsias gulbes netgi prilygino Sosnovskio barščiams – pykčio žaibai dar ilgai buvo nukreipti į Rokiškio dvaro darbuotojus, priėmusius šį sprendimą. Nežiūrint įvairių komentarų ir nuomonių, specialistai įrodė, kad šiuo atveju buvo imtasi priemonių laiku.

Dėl bebrų situacija kitokia. Šie graužikai vos per vieną naktį apgraužė Tyzenhauzų alėjos liepaites, todėl nesuspėta apsaugoti medžių. Deja, ir patys bebrai apsisaugoti nesuspėjo. Kad ir kokie gudrūs šie graužikai, žmogus – gudresnis. Per pirmas tris dienas buvo sugauti penki bebrų jaunikliai. Visi dievagojosi, kad bebrai nebus šaudomi, juk mieste to daryti negalima, bus naudojamos specialios gaudyklės. Tikėjotės, kad sugauta šeimyna bus paleista į tinkamą buveinę ir atokiau nuo žmonių gyvens ramų gyvenimėlį, skanaudami vietos medžius? Na, ne. Iš tų gaudyklių gyvi bebrai neišeina. Sako, bebro uodega – tikras delikatesas. Skanaus medžiotojams.

Anksčiau bebrams buvo kur kas geresni laikai. Kaip rašo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, anksčiau bebrus medžioti galėjo tik kilmingieji, tuomet buvo saugomi ne tik patys bebrai, bet ir jų namai. Bebrų apsaugos zonos skaičiuotos ne metrais ir ne pėdomis, bet tiek, kiek valstietis artojas galėjo nusviesti pagalį. Prieš 500 metų net buvo draudžiama arti laukus bei pievas šienauti ten, kur įsikūrę bebrai, vėlgi tokiu atstumu, kiek nusviedžiamas pagalys. Dabar bebrus gali gaudyti nekilmingi medžiotojai bet kur ir bet kada. Na, laikai keičiasi. Nori išlikti – turi mokėti prisitaikyti. Ir bebrams teks įveikti šiokius tokius kursus.

Svarstau, kodėl rokiškėnai pyko dėl juodųjų gulbių, Lietuvoje laikomų svetimžeme rūšimi, kiaušinių naikinimo ir džiaugėsi bebrų gaudynėmis. Matyt, dėl to, kad juodosios gulbės dar neužgožė baltųjų, o štai liepaites Tyzenhauzų alėjoje jau spėjome apraudoti… Juk nedžiugina išvirtę leisgyviai medžiai.

Atrodo, buvo galima išvengti tokios situacijos, todėl kyla daugybė klausimų. Ar juodųjų gulbių kiaušinių nereikėjo naikinti, kol šios neužgožė baltųjų? Ar reikėjo aptverti liepaites, kad būtų išvengta bebrų naikinimo? Ar visuomet reikia laukti kraštutinumo, kol galiausiai imamasi veiksmų?

Tai tik retoriniai klausimai, tačiau… viena aišku – nėra savalaikių sprendimų – teks imtis drastiškų problemų sprendimo būdų. Nors naikindamas gyvūnus žmogus atrodo visagalis, toks jis iš tiesų nėra, kai reikia užkirsti kelią problemoms. Kas turėjo imtis veiksmų ir išvengti tokios lemties? Pagal tai, kiek pašnekovų teko kalbinti, rodos – niekas. Visi kratėsi atsakomybės – „tai – ne mūsų pavaldumui“, „viską sprendžia valdžia“, „be valdžios žmonių negalime imtis veiksmų“, „neįmanoma visų medžių apsaugoti – per daug kainuotų“. Nejaugi apsaugos tvorelė yra brangesnė nei brandus medis? Štai ir baigėsi žmogaus „visagalystė“.

Ar kas nors bus kaltas?..

Netrukus galėsime grožėtis vietoje liepaičių atsodintu jaunuolynu. Galbūt pokyčiai – tik į gera? Ar bus pasimokyta iš klaidų ir medžiai apsaugoti laiku?..