Aldona Minkevičienė
Aldona Minkevičienė
Prie Dirdų

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos, knygos ir visų plunksnos brolių diena. Kalba – tarsi didelis ir triukšmingas miestas, kurį statome ir griauname kiekvienas, atnešdamas jo pamatui savo akmenį – žodį. Viskas priklauso nuo to, kiek jame yra šviesos ir kiek – šešėlių. Beveik viskas…

Tuščia diskutuoti apie laisvo žodžio svarbą: prieš ketvirtį amžiaus atkovota nepriklausomybė suteikė galimybę laisvai reikšti savo nuomonę ir mintis. Nori – kritikuok išsijuosęs, nori – išsijuosęs girk ir girkis. Kaip tokioj pozicijų maišalynėj susivokti, kur ir kokia tiesa, moralinės vertybės ir atsakomybės?!

Mažai kam berūpi spaudos draudimo metų kankiniai knygnešiai, žuvę, suluošinti, kad tik lietuviškas žodis pasiektų tą, kuriam jis brangus, kad indoeuropiečių prokalbė – lietuvių kalba, išsaugojusi sanskritišką pagrindą, neišnyktų, kaip nutiko su daug pasaulio tautų kalbų. Lietuvybės saugotojų knygnešių žygdarbiai sugulė į istoriją. O ir kam gi knygnešius prisiminti, kai knygynai užversti knygomis nuo pasaulinės reikšmės autorių iki savo gyvenimais besipuikuojančių „žvaigždučių“, nė nesuvokiančių, kam be savęs ir savo šeimos jas rašė.

Prieš kelis dešimtmečius knyga dar buvo vertybė. O gal kai kam – mada. Koks gi inteligentas, jeigu svetainės sekcijos lentynose nebus gražių viršelių eilutės? Tai – romantiškos komedijos praeitis… Dabar puikuojamasi kitais dalykais – planšetėmis, „loptopais“, laikrodžiais telefonais ir telefonais, kuriuose galime ne tik skaityti, bet ir rašyti. Viską, kada ir ką norime.

Nostalgija? Visai ne – gyvenimas. Ir jis kasdien keisis, išstumdamas iš mūsų namų tik ką paminėtus progreso stebuklus.

Bet kol kas jie – po ranka. Tad ir išlenda į smegenų paviršių labai žemiškas noras (instinktas) išlaisvinti savo čakras per komentarus. Dėl jų redakcija sulaukia daugybės priekaištų. Iš anonimų, anonimiškai rašančių. Tiksliau, besidrabstančių purvais labiau, nei per atlydį kaimo keliuku pralekianti mašina. Per kelerius metus išbandėme ne vieną variantą: įžeidžiančius ir keiksmų kupinus komentarus „revizavome“ (nepublikavome). Vėliau nusprendėme: kokia gi tad žodžio laisvė, jei skaitytojas negali laisvai pasisakyti? Ir komentarus „paleidome“. Tiesa, prieš tai pasiūlėme internautams registruotis ir nuomonę reikšti drąsiai ir atvirai. Vos keli drįso išlįsti į viešumą. O jau tarp anonimų… Matytumėt, kas darėsi! Teko komentarus „prikirpti“, nes pusė jų  pateko į „karštąją zoną“: patyčių, necenzūrinių išsireiškimų, grasinimų. Pagiežingi komentatoriai dabar „plauna“ redakciją, kodėl „nepaleidžia“ jų „auksinių minčių“, kaltina cenzūra… Vieni prikiša, kad „Gimtukas…“ nupirktas socdemų, kiti – kad parsidavė konservatoriams, treti sako, kad „atidirbinėja“ Verslo klubui ar dar kam nors…

Kai, anot internautų, toks platus redakcijos žmonių „pirkėjų“ spektras – geriausias įrodymas, jog „Gimtasis…“ dirba pagal laikraščiui suteiktą misiją. Dirba skaitytojui, kad jis gautų visapusę informaciją apie rajono gyvenimą: politiką, valdžią, verslą, įvykius, laimes ir nelaimes. Ir niekam nekeliaklupsčiauja. O internautų, besislepiančių už „rokiškiečio“, „stebėtojo“, „xxx“ ir kitų slapyvardžių, gudrybės – kaip ant delno: nesunku atpažinti, keli karšta tema komentuoja kategoriškai „už“, keli – tiek pat kategoriškai „prieš“.

Žinoma, jų laisvė rašyti, o redakcijos pareiga – šią jų laisvę užtikrinti. Juk nėra žmogaus, kuris nemylėtų laisvės. Bet teisingas reikalauja jos visiems, o neteisingas – tik  sau. Taigi redakcija užtikrina tik tokią internautų laisvę, kuri nepažeidžia kito žmogaus teisių. Vienas interneto portalas šalies žiniasklaidą kviečia jungtis prie akcijos – atsisakyti publikuoti anonimų komentarus. Jeigu jau slepiesi po lapu, tai nėra ko sloguojančios nosies viešumon kaišioti.

Valio!!! Prieš rinkimus labai sveika tą padaryti, nes nuspėjamas „brudas“ jau ėmė plaukti… O gal – nedaryti? Nedaryti, nes valdžia (Seimas ir Vyriausybė) buvo užsimojusi palaiminti Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis norima užčiaupti žiniasklaidą – ketvirtąją valdžią. Tiesą pasakius, niekas nežino, kada ir kodėl toks titulas žurnalistams prilipo (prilipdytas). Plunksnos brolio priedermė būti kiemsargiu. Jo, viską matančio ir užuodžiančio, o dar ir garsiai amsinčio, niekada valdžia nemylėjo ir nemylės. Na, myli ir mylės, bet tik tą, kuris patylom prišliaužia, kad lyžteltų  „šeimininką“.

Šią savaitę Seimas vėl ant stalo pasiguldė šias pataisas, vetuotas šalies prezidentės. Ketvirtadienį parlamentarams sveiko proto pakako: pataisas atmetė, palaikė prezidentę. Tiesa, ne visi, o kai kurie ir vėl nesuprato, už ką gi jie balsavo?

Pagalvoti apie eilinį bandymą suvaržyti žodžio laisvę visiems yra laiko. Ir žiniasklaidai, dėl lengvesnio pinigo ar neprofesionalumo kartais peržengiančiai ne tik įstatymų, bet ir elementarios moralės ribas, ir politikams, užsimojusiems mandatų vėzdu prieš laisvą žodį ir demokratiją. Ir – valdžios žmogui. Jeigu seimūnai save ir savo aplinką, kurioje nuolat vyksta korupcijos skandalai ir skandaliukai, nuo žurnalistų ir visuomenės kada nors vėl  ryšis apsaugoti kodeksu, Lietuva pasaulyje nuskambės kaip demokratiją paminanti valstybė. Tai gal ir pats laikas bus dairytis baltarusių ar Šiaurės Korėjos kalbų vadovėlio? Įdomu, ar knygynuose tokių yra? Jeigu ne – yra visagalis internetas.

Trečiasis JAV prezidentas Tomas Džefersonas yra pasakęs: „Mūsų laisvė remiasi mūsų spaudos laisve, ir ji negali būti apribota jos neprarandant.“ Su švente visus, kam brangus laisvas žodis, knyga ir knygnešystė: rašančius, kuriančius, prie knygų dirbančius ir mūsų skaitytojus – didžiausius draugus ir kritikus, laisvo žodžio laukiančius.