Vienas didžiausių naujienų portalų pakvietė moteris dalyvauti šukuosenų pokyčių konkurse. Reikalavimai nesunkiai įvykdomi. Tau turi būti stuktelėję mažiausiai 50 (metų, o ne gramų). Parašai laiškelį apie save įrodinėdama, kodėl norisi pokyčių. Pridedi dabartinę savo nuotrauką ir viską išsiunti. Internetu. Jeigu tapsi išrinktąja, stilistė tave pakvies, sušukuos, parausvins lūpas, nufotografuos ir atsidursi plačiajame internete kaip įrodymas, kad duotybė, – tai ne viskas, įvaizdis yra viskas.
Ką rašyčiau tame motyvaciniame laiške? Kaip ir dera, pirmiau nurodyčiau aktualumą valstybiniu mastu – vykdau programą „Pokyčiai po pokyčių“ (tikiuosi, konkurso organizatoriai turi humoro jausmą ir supras, iš kur citata).
Toliau, kaip ir dera provincijoj, pabrėžčiau visuomenės nuomonę: miestelio ir giminių komitetas svarsto ir replikuoja, kad nedažydama žilų plaukų „atrodau labai susivariusi“ (gal neturiu pinigų?)
Trečia. Buvo laikas, kada ryškiai dažydavausi ne tik plaukus, bet ir lūpas. Nes reikėjo stovėti prieš kartais žiovaujančią, kartais tramdomųjų maršinių reikalaujančią auditoriją. Kad ji neužmigtų arba nepapultų į paraleles galaktikas, reikėdavo atkreipti dėmesį. Todėl lūpos ir būdavo ryškios, kad publika bent retkarčiais susidomėtų: kas čia stovi prieš akis prie lentos ir krutina lūpas? Gal kažką kalba? Gal paklausom? Dabar publika (tik jau kita) dažniausiai mato mano pakaušį ir mano darbovietę vertina pagal jį ir mano rūbą (kartais ir pagal protą). Išsišokti negaliu, kad neužgožčiau stovinčių ant scenos, bet ir „žemiau plintuso“ nerekomenduojama pulti.
Tačiau svarbiausiu argumentu taptų smalsumas – ką iš mano ševeliūros sukurtų meistrai? Ir tai tebūtų žaidimas. Tiek man, tiek jiems.
Dažnai užsižaidžiam. Skaičiais, žodžiais, įvaizdžiu. Suklysti pagal išvaizdą vertinant žmones teko, regis, dukart. Vienąkart studijų metais valytoja palaikėme žvairą, suplukusią, po pažastimi žemėlapius pasibrukusią profesorę-poliglotę. Kitąkart Lietuvoje ir Latvijoje gerbiamam profesoriui prieš paskaitą multimediją sujunginėjančią asistentę (jo žmoną) manėm esančią „buką kaip bato aulas“, kol ji neatsistojo prieš mus vesti… paskaitos. O vasarą vingiuotais Zarasų krašto keliukais automobiliu ji „spaudė“ 120 km/h. Mums bevažiuojant iš paskos šiurpuliai po nugarą bėgiojo ir nekilo noras vytis, tad ją vadinom „durne“.
Įvaizdis. Jis subliūkšta arba atvirkščiai, pagerėja, kai žmogų pažįsti iš arčiau, kai prakalba ne vien sveikinimo žodžiais.
LR vyriausioji rinkimų komisija savo portale skelbia, kad 2023 m. pavasarį vyks savivaldybių tarybų rinkimai, dar vėliau – 2024 m. gegužę – šalies prezidento rinkimai, tų pačių metų birželį rinksim naują Europos Parlamentą, o spalį – mūsų šalies Seimą. Tačiau kažin, ar kandidatai važinės po rinkimų apygardas ir apylinkes susitikinėti su rinkėjais, kaip elgdavosi prieš 20 ar 10 metų. Tikriausiai apsiribos debatais vadinamojo visuomeninio transliuotojo eteryje, nes ten pakaks bendrų frazių. Tai šimtąkart lengviau nei akis į akį atsakinėti į Petro ar Petrutės konkrečius klausimus.
Kažkodėl prigijo mada ir esamuosius išrinktuosius kviestis tik į šventes, tik į sceną. O kur dalykiniai susitikimai su rinkėjais? Gal nugali baimė sugadinti/susigadinti įvaizdį? Klausimas rinkėjams – o galbūt jūs nekviečiat?
