Ir kas gi jus paskutinį kartą taip blogai apkirpo?

Į valdžią besimušančių politikų agitacinės trelės nutilo. Belieka į naujos valdžios partitūrą sudėlioti koalicines natas, supilstyti į aruodus rinkimų „koncerto“ derlių. Paprasčiau tariant, rinkimų laimėtojams į kėdes susodinti valdžią, kuri ateinančius ketverius metus lems mūsų gyvenimą. Todėl pastarosiomis dienomis politologų, politikų ir eilinių lūpose – kas užims svarbiausius postus ir ko tikėtis iš tų, kuriuos rinkėjas „išnešė ant bangos“: tikrų permainų ar regėjimo, kaip duoti pažadai bliūkšta, nuoširdaus rūpesčio piliečiu ar prie valdžios lovio pripuolusio politikieriaus proto mutacijų, kaip įrodymo, kad „visi žmonės – iš beždžionės“.
Na, politikai – ne beždžionės. Ir ne obuoliai parduotuvės lentynoje: išsirinkęs neprakąsi ir nepatikrinsi, koks jis viduje – sveikas ar gerokai pakirmijęs? O juk šiuose rinkimuose kandidatų išorės ypatumai buvo labai svarbūs: didelė dalis balsuotojų alpėjo, kad tik ateitų jaunas, naujas ir –„žalias (is)“. Didžiulė minia rinkėjų „kortą statė“ ant permainų (Sėlos apygardoje – taip pat). Paprastų ir labai suprantamų: pensininkams – didesnių pensijų, jaunoms šeimoms – palankesnių vaikų auginimo sąlygų, darbo ieškantiems – naujų darbo vietų ir orumo nežeidžiančių atlyginimų,  bedarbiams – didesnių pašalpų, visiems – geresnės švietimo ir sveikatos sistemos, ir absoliučiai visiems – kad lietuviai nepaliktų Lietuvos.
Pagal išrinktųjų pažadus – viltys bus pateisintos. O jeigu ne? Ar nebus taip, kad už permainas balsavusieji ir vėl priekaištaus, jog naujoji valdžia bloga, net blogesnė už buvusią… Teisūs sakantieji, jog nejauku, kai žinai, kad valstybės įstatymus kurs ir vos vidurinę baigęs ar ringe daug kartų daužyta galva parlamentaras, kuriems iki didžiosios politikos – kaip kiaulei iki Mėnulio… Ką dėl to kaltinti: Joną, Petrą, Marytę, Pranutę, kad nebalsavo, o jei balsavo, tai kodėl ne už tą, kuris geriausias!?
Prieš antrąjį rinkimų turą Rokiškio šeštadienio turguje politikuodami gražaus amžiaus vyrai sprendė, ką mūsų valdžia geriausiai moka. Ir vieningai nutarė – įvesti mokesčius. Ką dar? Įvesti naujus mokesčius… O ką moka „išvesti“? Valdžią rinkusį žmogų iš proto… Kažkas valdžią yra prilyginęs kirpėjui, kuris daugybę metų kerpa tą patį klientą ir kiekvieną kartą stebisi: „Ir kas gi jus paskutinį kartą taip blogai apkirpo?“
Turbūt tai anekdotas… O internautai krykštauja: naujai formuojama valdžia humoro laidoms duos įvairaus plauko antrininkų ir „aksesuarų“: avinų, ožkų, kur dar šakės, kaliaropės bei visokie bukagalviai (tokių, iki begalybės savimi pasitikinčių, gali kasdien sutikti savo gatvėje, nereikia belstis Vilniaus).
Ir ką? Patys išsirinkome, patys nuteisime, ir ratas – iš pradžių… Kaip keturiais gamtos ciklais paremto baltų gyvenimo simbolis – Rėdos ratas, prasidedantis pavasario linksmybių Užgavėnėmis, vasaros Rasomis – prasidėjimo misterija, lapkrityje – augmenijos mirtį skelbiančiomis Ilgėmis (Vėlinėmis) ir galiausiai ciklą užbaigiančiu didžiausiu gamtos nuovargio tašku – Kalėdomis. Filosofai sako, jog ši kosminė Rėdos rato rida labai universali. Ir taip panaši į Seimo, renkamo ketverių metų ciklui, kadenciją. Prasidėsiančią lapkrityje, kai gamtoje – nostalgiško liūdesio persunkta ekvinokcija, lygiai kaip į Seimą ne(be)patekusiųjų ir valdžios kėdėse nesišildysiančių  nuotaikos…
Bet žmogaus gyvenimo ašis – ne politika. Ateinanti savaitė ypatinga: pilietinę pareigą atlikusių žmonių namuose – emocijų štilis, kantriai laukiama žadėtų gerų permainų ženklų. Simboliška, šis laukimas sutampa su Vėlinių laikotarpiu, primenančiu, kad visi esame, deja, mirtingi. Ir kad tas, kuris valgo prabangų kepsnį ar važinėja išskirtiniu automobiliu, po mirties nepasidarys nė kiek vertingesnis už sausą duoną krimtusį.
Kiekvienas nešiojamės širdyje atminties kapinaites, jose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. Kunigai sako, per Vėlines prie artimojo kapo užtenka kuklios šventintos žvakės, susikaupimo, nuoširdžios maldos. Mirusiesiems mūsų žemiški turtai nereikalingi: nei ilgai degančios žvakės altoriai, nei didelius pinigus kainuojančios puokštės, kaip ir turėtus turtus, įtaką liudijantys paminklai. Juk žmonės buvo sukurti tam, kad gyvi būdami vieni kitus mylėtų, o daiktai – kad jais naudotųsi. Bet labai dažnai elgiamės atbulai: naudojamės žmonėmis, o mylime daiktus.
Guodžia tik tai, kad tarp žmonių, žiūrinčių į tą pačią rudeninio lietaus balą, yra matančių ne tik purvą, bet ir joje reginčių dangaus žvaigždžių atspindį.