Gimtasis Rokiškis Akcentai … ir gyvenimo puodai turi smegenis

… ir gyvenimo puodai turi smegenis

389
0
puodelis

Vakarų valstybėse tapo populiaru nemažai laiko skirti darbo ir laisvalaikio derinimo sistemoms – „laiko gelbėjimui“. Vakariečiai noriai dalijasi patirtimi, kaip jiems sekasi taupyti laiką. Mes dažnai svarbius reikalus tvarkome lyg akis išdegę ir dėl patirto streso aukštyn kojomis apsiverčia  visa diena, žūsta jos produktyvumas, o ką jau kalbėti, kai sutaršomos kitų žmonių darbotvarkės, reikšmingos veiklos. Labai svarbu netrumpinti savo gyvenimo nuolat skubant…

Neseniai perskaičiau garsaus verslininko ir filantropo Džono Markso Templetono trumpą apybraižą apie gyvenimo puodus. Joje pasakojama, kad kiekvienam iš mūsų gimus buvo padovanotas puikus virtuvinių puodų rinkinys ir virėjo kepurė. „Kiekvienas puodas – tai tik tuščias indas, kurį galite užpildyti, kuo norite. Štai puodas su šeiminiais santykiais, mokslu, sveikata, gerove, draugyste, pašaukimu… ir daug kitų įvairiausių dydžių bei visoms gyvenimo sritims skirtų puodų. Kiekvienas puodas – tai jūsų neribotų galimybių talpykla“, – teigia apybraižos autorius.

Mes visi skirtingi ir savo gyvenimo puodus pripildome labai skirtingo turinio. Vienuose puoduose kėpso degėsiai ar neįgyvendintų idėjų likučiai, o iš kitų veržiasi gyvenimo harmonija ir patys kokybiškiausi sėkmingo gyvenimo ingredientai.

Žinomas sociologas, tautotyrininkas profesorius Romualdas Grigas žmones, įnikusius į informacinių technologijų karuselę, vadina „tinklaveikos visuomene“. Mes subuitėjome. Nebegalime gyventi neištransliavę, ką šiandien valgėme pusryčiams. Mes pradėjome galvoti, kad pasaulis sugrius, jeigu nesužinos apie mano įsigytą naują  suknelę, o žydintis jazmino krūmas tai tik pretekstas nuotraukai. Esmė – naujas pirkinys ir būtinai nuotrauka socialiniuose tinkluose. Apie šį „neeilinį reiškinį“ būtinai turi sužinoti pasaulis… Tad tokiu turiniu ir užpildome gyvenimo puodus…

Per kraštus veržiasi, kunkuliuoja pavydo apraiškos. Tai akivaizdus neapykantos kitiems elementas. Ir ko tik mes nepavydime: išsimokslinimo, pareigų, talento, pinigų, turto (nuo rankinės su žinomos firmos prekiniu ženklu iki būsto), sėkmės, šlovės, šypsenos… Šviesaus atminimo religijotyrininkas, etnologas, prozininkas Gintaras Beresnevičius yra teigęs: „Tebesame pavydūs, šykštūs, tik darbo niekada nesibaidantys – tai valstiečio genai.“ Šiandien jau ir ši mintis pakito. Mes ir dirbti nebenorime. Pakito ir turinys gyvenimo puoduose…

Mūsų gyvenime yra daiktų, reiškinių, į kuriuos mes dirstelime labai nedrąsiai. Kalbu apie atpildo puodus. Kai kiti žmonės kalba apie šiuos reiškinius, apsimetame tarsi neišgirdome, nesupratome… Svarbiausia – reikia suprasti, kad visi mūsų žodžiai ir darbai atsisuka prieš mus pačius. Ir užsirita lavina nesėkmių ant mūsų galvų, vaikų, vaikaičių gyvenimų… Taip ir išaiškėja, koks yra mūsų proto vaisių rinkinys. Pasirodo, jis beesąs labai prastos kokybės, o iš prastos kokybės žaliavos ir gaminys prastas…

Kartais labai liūdna, kad gyvenimo realybės vaizdą užkloja netikrumas, sintetinių dulkių sluoksnis. Mes dažnai gyvenimo reiškinius matome iškreiptus, o ne tokius, kokie yra iš tikrųjų. Kai vasarą Vilniuje lankiausi „Iliuzijų muziejuje“, patiko trumpai akimirkai atitrūkti nuo gyvenimo realybės ir pasisvečiuoti „iškreiptų veidrodžių karalystėje“. Viešnagė perkėlė visai į kitą gyvenimo plotmę, bet gyvenimas be realybės neįmanomas. Dažnai mes pasiduodame pilkajai gyvenimo bangai, kuri mus neša kartu su visais. Mes bijome sakyti tiesą, tūnome kaip tie vėžliai savo kiautuose, o „buldozerininkų“ gretos auga, plečiasi, o jiems prieštaraujančiųjų, galinčiųjų pasielgti kitaip gretos mažėja.

Smagu, kad kasdienybės rutina neužkloja reikšmingų įvykių mūsų valstybėje. Rugsėjo 6 d. sukako šimtas metų, kai įsteigtas valstybės laikraštis „Lietuvos aidas“. Jis buvo leidžiamas nuo 1917 m. iki pat sovietų okupacijos. Laikraščio steigėjas ir redaktorius – tuomet būsimasis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Pirmasis „Lietuvos aido“ numeris buvo išleistas Vilniuje. Numerį, kuriame buvo skelbiamas Vasario 16-osios  Nepriklausomybės Aktas, uždraudė vokiečių cenzūra, bet jis buvo atspausdintas ir išplatintas slapta.

Rokiškio muziejininkai išleido istorinio pobūdžio leidinį „Žmonės ir likimai“, kuris buvo pristatytas Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose. Tai 1941 m. sukilimo 75-osioms metinėms skirtos konferencijos medžiaga, turinti išliekamąją vertę, primenanti mūsų tautos skaudulius.

Su kiekviena diena plečiasi ir Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaityklos Lituanistikos centro leidinių su autografais kolekcija. Nuolat knygų dovanoja Kupiškio krašto kunigas, poetas, visuomenininkas Justas Jasėnas, rašytojas, žurnalistas Jonas Laurinavičius. Taip ir pildomi kultūros prasmės sklidini puodai…

Visi be išimčių norime užpildyti gyvenimo puodą sveikata, kad mūsų akys spinduliuotų džiaugsmu, kad nedustume nuo kasdienybės rūpesčių, o vidiniame pasaulyje dominuotų sąžinės grynumas. Kai nurimsta dienos šurmulys, kai vakaras įsisupa į prieblandos glėbį, norisi pabūti su savimi, apmąstyti praėjusios dienos darbus, klaidas ir rūpesčius. Visuomet gera žinoti, kad Dievo recepte yra magiškasis ingredientas – meilė. Kuo daugiau mūsų gyvenimo puoduose meilės, tuo mūsų visų kasdienybė yra ir bus šviesesnė, dvasingesnė, prasmingesnė…

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie