blank

Magde pasivadinęs skaitytojas ar skaitytoja „Gimtojo…“ svetainės komentarų skiltyje priekaištauja: „Paklauskit žmonių, kurie dalyvauja, kovoja, nėra ko skaityt laikraštyje.“ Jau matau, kuo taptų laikraštis, jei ten sudėtume kovotojų tekstus, pradedant „na…ui, purvasklaida nupirkta, dinkit iš eterio, žiurkės, skiepyti irgi serga, panaikinkit sankcijas Baltarusijai“ – jų ir taip srautai kaip uraganas po straipsniais ir atitinkamuose kanaluose. Niekur nepasislėpsi, nevaldoma, griaunanti, pikta stichija. Nepaisant to, net Lobovui kartais skambinu. Nors ir žinau, ką pasakys, visokių nuomonių reikia kaip pūlinio. Jį pradūrus rasi tai, kas atsiveria perskrodus gyvulį arba visus penkiasdešimt pilkų žmogiškos prigimties atspalvių – dėmesio troškulys bet kokia kaina, nusivylimas, pyktis, naivumas, baimė, prisitaikymas, principai – „jau geriau aš testuosiuos už savo pinigus, bet iš principo neleisiu į save šito brudo“. Šis sakinys ne apie Lobovą.

Tęsiant apie jį, yra gyvenęs Rokiškyje, net parodą redakcijoj daręs. Jo kičiniai paveikslai su nuogomis moterimis buvo populiarūs. Taigi, nesakykit, Magde, tribūna yra net vadui – skiepų priešininkų vienam pirmųjų ideologų (kai dar jokio kovido nė nesapnavom), minties vystytojui. Ir Jums ji siūloma – paskambinkit arba parašykit savo nuomonę maršų klausimu. Ne anonimiškai – anoniminė drąsa – niekinė. Paskelbsim. Nes riaušių dalyviai savo atsakymus formuluoja ribotai – „laisvės“ arba pradeda mojuot kumščiais – „su nupirkta spauda nešnekėsiu“. O palikti puslapyje langelį su įrašu „čia galėjo būti piliečio P. P. nuomonė. Jis kovoja prieš diskriminaciją ir fašizmą, o iš tikro dėl laisvės daryt po savim kur nori ir tai lygina su Baltijos keliu, kuriame nebuvo“, – ne toks laikraščio formatas. Todėl ir rašom akcentus. Apie tai, kas lieka už kadro.

Be to, redakcija nuo pandemijos pradžios turi poziciją kovido klausimu. Ir jos nekeičia nelygu vėjas ar norint įtikt auditorijai, pasinaudoti žmonių tamsumu, baimėmis ir amžiais neslopstančia neapykanta valdžiai. Nors tiesiau būtų, jei rašyčiau Landsbergiui ir Šimonytei. O mūsų nuostata aiški – už skiepus, kaip pandemijos valdymo priemonę. Kad būtų kuo mažiau mirčių, o ne dėl ribojimų baimių, nors daliai skaitytojų tai nepriimtina. Lygiai taip pat kaip man nepatinka tai, kas skelbiama „Knygnešyje“, „Respublikoje“. Nepriimtina ir advokato kalba. Bet aš ją klausiau, kaip daugybė žmonių. Ne tik tie, kas prieš skiepus. „Dabar tas laikas, kai žmonės mato balta ir juoda, nemato pilka“, – girdžiu nuomonę ir ginčijuos, kad pilka visgi klaidžiojimas rūke, pusiau išravėtas daržas, graži pakuotė su neaiškia preke ir apgavystė – bandymas įtikti visiems. Pavyzdys – prezidentas.

Atrodo tobulas laikas, pasinaudojus banga, be šimtatūkstantinių investicijų kelti sparnus į politinį olimpą, tapti pranašu, žvaigžde, kokia, matyt, ir atsibudo savaitgalį garsiausias Lietuvos Advokatas po savo dvidešimties šlovės minučių. Smalsu, kaip jis, baigęs Oksfordą, pasisakys apie homoseksualus, Partnerystės įstatymo klausimu? Ar taip, kaip nori maršas, ar pagal savo išsilavinimo standartus? Bet dabar jį žino net tie, kas nieko nežino. Nesvarbu, kad tas pats advokatas pavasarį reikalavo savo kolegoms prioriteto skiepytis dėl rizikingų kontaktų darbe. Šiandien vėjas pasikeitė. Advokatavimas – biznis. Žmogaus teisių gynėjai turi savo teisininką. Net vėgėlių pardavėjams situacija gali būti naudinga – šiandien pat pirkčiau tą žuvį. Ar graži, ar slidi, ar skani, patikrinčiau. Tiesiog serialas „Better Call Saul“. Žavingai apgaulinga, prisitaikanti pagrindinio veikėjo mimika, išradingiausios manipuliacijos ir siekis surasti klientų bet kokia kaina. Geriausia urmu. Kuo baigiasi Sauliui, kas norės, pažiūrės.

O mes tebesikapstom testuose, maršuose, mitinguose, reikalavimuose ir nežinom, ar galima rudeniui pirkti bilietus į Paryžių ar teatrą, neaišku, kiek liks neuždarytos mokyklos. „Žinai, man jau galvą norisi daužyti į sieną. Bijau atsidaryti „kompą“. Bijau žmonių su teisėmis, kuriuos kažkas vaiko ir prievarta švirkščia į juos nuodus ar purškia covido dujomis. Bijau eiti į darbą“, – sako moteris, kuriai greitai vaikų į mokyklą mokyti. Juos atves visos kariaujančios Lietuvos pusės ir toliau kausis dėl pagaliukų į nosį, kaukių ir mokymo būdų.

O į mano telefoną tuo tarpu ateina skambutis: „Ar, vaikeli, rašot kartais senų žmonių prisiminimus?“ Jai devyniasdešimt, neseniai palaidojo trečią sūnų, vyras seniai miręs. Audžia, mezga, skaito, bet močiutei liūdna vienai nykstančiame kaime, nori pasikalbėti, išsipasakoti. „Juk visi seni žmonės turi prisiminimų“, – sako. Atsisveikindama man linki, „kad gerumu visus blogumus nuvytumėt“ ir dėkoja už pokalbį. Aš jai irgi dėkoju. Viešai. Ir niekas mano teisių nevaržo.

Subscribe
Informuoti apie
guest
2 Komentarai
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Adomas
Adomas
2021 29 rugpjūčio 16:33

Įdomios, įdomios mintys. Tik ar daug kas turės kantrybės tiek skaityti?

skaitau
skaitau
2021 29 rugpjūčio 12:53

Primityvus kratinukas.Lobovas, knygnešys, respublika-tai oponentai.Normalioje visuomenėje privaloma alternatyva(negražu taip apie kolegas) PS Jei prieš rašant susipažintument su advokato Algimanto Dziegaraičio požiūriu į advokatūros vietą visuomenėje,Vargu ar plunksna pamirkytumet į rašalinę…Nusivylęs.

Rekomenduojami video: