Šimtadienis, Paskutinis skambutis, išleistuvės. Trys šventės, kurios abiturientams, – šventas reikalas. Jaunatviškas siautulys, jūra iki kelių: mes jau suaugę, žinome, ką darome. Tai tų devyniolikmečių žodžiai. Tik ar tikrai jau suaugę, ar tikrai žino, ką daro? Paskutinio skambučio dieną nuo ankstyvo ryto interneto platybėse pasipylė filmuoti vaizdai, kaip jaunimas tikra to žodžio prasme siaučia miesto gatvelėse, kaimo keliukuose. Ne pėsčiomis, o su automobiliais. Taip išreiškia save, primena visiems, kad šiandien – jų diena. Ne vienas tai stebintis pagalvoja, kad tik nebūtų paskutinė: neapskaičiuotos galimybės gali daug kainuoti.
Keistai suprantamas tas jaunystės žydėjimas. Vakare daugumos laukia balius kokioje kaimo sodyboje. Smagus juokas, dainos, šokiai ir, žinoma, alkoholis. Tokios linksmybės kartosis ir išleistuvių vakarą.
Kodėl, iš kur tokios tradicijos, kas jas sukūrė, sugalvojo? Tikrai ne tie jauni žmonės – jie tik mūsų, jų tėvų, atspindys.
Aštuntokų mokslo metų pabaigos vakarėlis. Visi nepilnamečiai, tačiau keistokai įraudę, svirduliuojantys. Kai merginos, dalyvaujančios vakarėlyje, mamos visi lyg žąsiukai buvo sustatyti į eilę ir paprašyti paaiškinti, iš kur gavo alaus, kitų stipresnių gėrimų, atsakymai šokiravo. Šalia pasakymų „nupirko vyresnis brolis, sesuo, pilnametis draugas“ viena mergina prisipažino, kad brendžio butelį jai nupirko mama. Penkiolikmetei dukrai mamos lauknešėlis vakarėliui… Manau, komentarų nebereikia. Čia tikriausiai ir yra visų švenčių papročių pradžia. Ji su mūsų, tėvų, palaiminimu. Ir taip kasmet, vis gilyn…
Nedejuokim, kad jaunimas nemoka linksmintis, kad geria, – tiesiog jie nežino kitokių būdų, kaip švęsti šventes, kaip džiaugtis savo jaunyste. Reikia naujų tradicijų, idėjų, kurias pamažu, be prievartos ir diktato įskiepytumėme vaikams. Tik mes, ir niekas kitas.
Skaudu ir graudu, kai matai mokyklų pasiekimų reitingų suvestines. Kaimo pagrindinės mokyklos mokinių pažymių vidurkis 4,8–5 balai. Lyg to būtų maža, žibalo į ugnį dar įpila ministerijų darbuotojai, teigdami, kad ne mokiniai kalti dėl tokių rezultatų, o mokytojai. O ar jie žino, iš kokių šeimų atėję tie vaikai, kaip jie gyvena, kokia jų motyvacija, ar žino, kad užaugo karta, kuri matė tėvų pavyzdį tik reikalauti, kad kiti duotų, o ne patiems siekti mokslo, geresnio atlyginimo, geresnio gyvenimo? Nežino ir visai neįdomu. Juk dėl visko tik mokytojas kaltas – nesugeba išmokyti. O taip norisi tokių protingų tetų ir dėdžių paklausti, kiek laiko ir ar apskritai jie dirbo kada provincijoje, kaimo mokykloje, ar žino, kokie vaikai ten mokosi? Taip ir atsiranda tos dvi Lietuvos: viena – Vilniuje, o kita – ten, kas likę.
Lyg burtažodis vis kartojama: prioritetas – regionai, regioninė politika, bet realybė kitokia. Atvyksta teta iš Vilniaus ir skaito moralą, kad labai blogai darome kritikuodami numatomą pašto pertvarką ir vadinamuosius ateities paštininkus. Juk tas paštininkas gaus automobilį, nešiojamąjį kompiuterį ir netgi delno dydžio spausdintuvą. Tik pamiršo pasakyti, kad kaimyniniame rajone tokio eksperimento metu vienam paštininkui susidarė nei daug, nei mažai – 180 km teritorija, o laikraštį skaitytojai gavo po paros. Logiška, juk fiziškai to neįmanoma greičiau padaryti. Kitas bemaž kuriozinis pavyzdys, nutikęs prieš kelerius metus gretimame Kupiškio rajone: atvykę tikrintojai iš sostinės sugalvojo patys, be paštininko pagalbos, jo darbo maršrutu pakeliauti. Kaip išėjo Šimonių girios takeliais ryte, tai visiems baimės įvarę pasirodė tik pavakary. Sakė, ryšio nebuvę, tai negalėję pasiskambinti, kelio pasiklausti.
Čia ne Vilniaus bokštai, čia kita Lietuva, kaimo takeliai, kur ne visur ryšys yra, ne visur automobiliu išvažiuosi. Beje, įdomu, už kokį atlygį vilnietis sutiktų šį „puikų“ darbą dirbti? Manau, tikrai ne 0,5 ar 0,75 etato už minimumą. O mūsų žmonės dirba ir už tiek. Lyg to dar būtų maža, gauna vyšninius „Sodros“ laiškus su raginimu eiti pas darbdavį ir reikalauti viso etato, didesnio užmokesčio. Tai kur tam paštininkui eiti, jeigu jo darbdavys ne privatininkas, o valstybės įmonė? Ar susisiekimo ministras pasirūpins ministerijai pavaldžios įmonės darbuotojais? Matyt, nelabai. O ar ne ta pati situacija darbuotojų, dirbančių tik projektų vykdymo metu. Nebus projekto, nebus lėšų – ir viso gero…
Bet žmonės kabinasi ir šiaudo, ne visi nori palikti savo gimtinę. Niekam nelengva, tačiau didžiausias negandas galima ištverti tik tada, kai jauti paramą, kai iš žmogaus nesityčiojama ir jeigu jau neįmanoma padėti, tai bent netrukdyti.
Lietuva išgyveno ne vieną emigracijos bangą, spaudos draudimo laikotarpį, kuriuo atsirado unikalus ir niekur daugiau pasaulyje neegzistavęs dalykas – knygnešys. Didžiausi tautos šviesuoliai užaugo skaityti mokydamiesi iš maldaknygės šalia žibalinės lempos. Nebuvo tada mokymo programų, integruotų pamokų, kompiuterių, išmaniųjų lentų, bet buvo tai, ko nebeliko dabar, – ryšys su šeima, begalinis noras siekti žinių, meilė gimtinei ir, svarbiausia, – suvokimas, kad viską įmanoma pasiekti pačiam, o ne kitų reikalaujant.
Mūsų proto galiūnus išaugino ne kiaulienos kumpiai, firminės dešros, o paprasta, rupi ruginė duona. Vargas buvo pagrindinis stimulas judėti į priekį, stengtis, kad būtų geriau. Jie nekovojo, kaip dabar įprasta sakyti, su nedarbu, badu, jie dirbo ir tikėjo savo darbu. O juk nebuvo nei pensijų, nei „Sodros“, nei pašalpų daugiavaikėms mamoms, galybės inspekcijų, ministerijų. Žinojai, kad ką jaunas būdamas susikursi, tą senatvėje turėsi. Nors gyveno dūminėje pirkioje prie žibalinės lempos, ne visi mokėjo skaičiuoti, skaityti ar rašyti, tačiau suprato, kad vogti, meluoti nevalia.
Paprastas pavyzdys, kuris parodo, kiek toli „pažengė“ mūsų visuomenė. Daugelyje senųjų įstatymų arkliavagystė laikyta ne šiaip viena iš vagysčių formų, bet atskiru, ganėtinai sunkiu nusikaltimu. Pats nusikaltimas vertintas ne tik kaip nuosavybės pagrobimas, bet ir kaip tam tikra nežmoniško, žiauraus elgesio su „artimu savo“ forma. Senųjų germanų teisėje už arkliavagystę buvo baudžiama užmėtymu akmenimis, pakorimu. Dabar užgrobiami namai, įmonės, vagiami milijonai ir niekaip nesugebame nubausti, garsiai pasakyti, kad tai – vagies darbas, – vis trūksta įrodymų. Baisu tik dėl vieno, kad trūkus kantrybei Lietuvoje vėl neatgytų linčo teismas.
Sakoma, kad gyvenimas – lyg ratas, apsisuka ir vėl iš pradžių. Gal ir gerai, kad viskas ratu – pakvailiosime ir grįšime ten, nuo ko pradėjome.
