Prasideda didžiojo stebuklo laukimo metas. Keturios savaitės ramybės, susikaupimo, apmąstymų. Kasmet vis kitaip laukiame ir kitaip ateina šventės. Dar nespėjus užgęsti Vėlinių žvakelėms prekybos centrai kvietė pajusti Kalėdų dvasią. Visu smarkumu prasidėjo ir miestų varžytuvės: kieko aukštesnė eglė, kas didesnę pinigų sumą išleis miesto ir eglės puošybai.
Gera žinoti, kad Rokiškis šiemet bus kitoks – jis tokiose lenktynėse nedalyvauja ir, svarbiausia, drąsiai galima sakyti, kad miestą papuošė žmonės. Gerumo, bendruomeniškumo dvasia čia dar gyva. Kai kilo mintis pasiūlyti rajono gyventojams, įmonėms, organizacijoms nupirkti miestui eglutę, kuri įsilietų į adventinį vainiką, klausėme savęs – ar norės žmonės, ar nepagailės septynių eurų. Juk tiek daug aplinkui nusivylimo, abejonių. Tų akcijų ir taip daug vyksta, o čia dar mes su eglutėmis.
Ir įvyko stebuklas! Su kokia meile močiutės pirko eglutes anūkams nesvarbu, kad jos nebus jų namuose, eglutė bus dalelė to nuostabaus adventinio vaikino, o, svarbiausia, – paskui papuoš vienos ar kitos rajono kaimo bendruomenės parką. Smagu žinoti, kad kalėdinė dovana nebus vienadienė – gal prie tos eglutės po dešimties, dvidešimties metų vėl nusifotografuos ją rajonui padovanojęs žmogus. Gera bus rasti savąją ir įmonės ar organizacijos darbuotojams. „Mūsų įstaiga irgi Rokiškiui padovanojo“, – ne vienas su pasididžiavimu parodys žaliaskarę šeimos nariui, draugui, svečiui.
Smagu buvo girdėti žodžius iš Rokiškio medelyno vadovo lūpų, kad miškininkai džiaugiasi galėdami prisidėti prie šio sumanymo ir kad jų užaugintos eglutės ilgus metus džiugins rokiškėnus. Per tas tris akcijos savaites nesutikome nė vieno žmogaus, kuris pasakytų „ne“. Jaunimas, įmonių vadovai, dvasininkai – visi norėjo prisidėti, palaikė idėją. O kai yra noras ir gera valia – rankomis įmanoma kalnus nuversti.
Medžiu kvepės ir didžioji miesto eglė. Ji ne žaliaskarė, tačiau sava, nepakartojama. Ne miške kirsta, ne Kinijos fabrikuose kurta. Iš lietuviško medžio, mūsų žmonių rankomis išglostyta, bemiegėse naktyse išmąstyta. Ją kūrė ne tik krašto liaudies meistrai – paukštelius drožė ir mažos vaikiškos rankytės. Ne, tai ne lentų krūva, kaip kažkas bandė šaipytis. Tai mūsų visų eglutė, kuri vyresniems galbūt primins vaikystę ir medinio žaisliuko kvapą, o jaunimas nekantriai ieškos savojo paukštelio, pakabinto kažkur aukštybėse. Ir visiems bus gera, jauku. Nes tai sava ir tikra. Niekas negali švenčių nupirkti, padovanoti – jas sukuriame patys! Tada jau nesvarbu, kokia barzda ar rūbais mus pasitiks Senelis Kalėda, koks bus oras. Kiekvienas su pasididžiavimu galėsime pasakyti: tai mūsų Kalėdos, mūsų visų šventė, prie kurios kiekvienas prisidėjome – nuo verslininko iki eilinio darbuotojo, kaimo mokyklos mokinuko. Šiame sumanyme nė vienas nebuvo viršesnis, visi aukojo tiek, kiek galėjo, ir, svarbiausia, iš širdies.
