Gimtasis Rokiškis Akcentai Gerai ten, kur mūsų nėra

Gerai ten, kur mūsų nėra

530
0
puodelis

Kai ateina eilė rašyti akcentus, kolegė Reda įprastai klausia: „Ar tau dėl ko nors „skauda“?“ Susimąsčiau ir pagalvojau, kad dabar neskauda. Gal dėl to, kad vasara, saulės, šviesos, šilumos, grožio daug. Gali spėti prieš darbą dviračiu numinti prie ežero ir išsimaudyti, savas salotas pilna burna šveist. Tik spėk džiaugtis viskuo.

Žinoma, problemos neišnyksta ir vasarą. Rūpesčiai, nesėkmės, ligos niekur nepasitraukia. Štai ir ūkininkai susirūpinę žvelgia į kaitros alinamus pasėlius, skaičiuodami nuostolius. Sako, lietaus nenumatoma iki Joninių. O pernai jo buvo tiek, kad viskas plaukė. Nerimo pakanka ir į egzaminų maratoną įsisukusiems abiturientams. Kai ką kamuoja sunkios ligos. Kažkas neranda darbo. Tuo tarpu darbdaviai skundžiasi specialistų stoka. O taip, visa tai tęsiasi ir vasarą. Toks jau tas gyvenimas, kuriame maišosi balta ir juoda bei daugybė kitų spalvų ir atspalvių. Kitaip nebus, todėl tiesiog reikia apsispręsti, į ką nori koncentruotis ir ką matyti – tik juoda? Tik balta? O gal tiesiog suprasti, kad viskas nuolat juda, keičiasi ir mėgautis, džiaugtis visais gyvenimo atspalviais.

Tik labai daug kas, nusivylęs viskuo Lietuvoje, kraunasi lagaminus, patikėjęs seniai žinomu miražu, kad už kaimyno tvoros ir žolė auga vešliau.

Neseniai teko lankytis Pietų Kroatijoje. Galiu pasakyti, kad, nors šalis kita, tendencijos panašios. Kaimai ir miesteliai tuštėja, visi telkiasi didžiuosiuose miestuose. Ypač daug apleistų gyvenviečių kalnuose, kur gyvenimas reikalauja daugiau ištvermės ir kantrybės, negu jos turi šiuolaikinis žmogus. Nesvarbu, kad kalnuose vaizdai kvapą gniaužia, oras ir vanduo tyras kaip krištolas. Pasak vietinių, nors kroatai iš prigimties sėslūs, bet vis daugiau jų emigruoja, ieškodami geresnio gyvenimo, nors dabar ten minimali alga ir pensija siekia 800 eurų, o vidutinė alga – 1000 eurų. Apie savo valdžią vietinių nuomonė vienareikšmė – vagys, kuriems bendri valstybės, tautos interesai visiškai nerūpi. Tik savi, savo klano. O apie savo tautiečius sako, kad – tikri tinginiai, nenorintys dirbti. Nors galimybių užsidirbti šioje, iš turistų gyvenančioje šalyje, – daugybė, tik norėk.  Ar jums kai ko neprimena visa tai?

Bet šiandien žmonės nori daug turėti, o ne daug ir sunkiai dirbti. Taip, kaip dirbo anksčiau, pavyzdžiui, kai buvo statomi Pietų Kroatijos miestai Dubrovnikas, Splitas, Trogiras. Žiūri į šių miestų senamiesčius, įtrauktus į UNESCO pasaulio paveldą ir negali patikėti, kad šiuos, neįtikėtino grožio pastatus, kažkada rankomis statė žmonės, neturėdami nei tokios technikos, nei galimybių, kaip dabar. Ir supranti, kad, šiuolaikiniai vienas po kito „kepami“ pastatai, vargu ar kada nors pateks į UNESCO paveldo sąrašą.

Kaimynų žolė vešlesnė atrodo ne tik kroatams ar mums. Kaip skelbia „The Economist“, Ženevos apklausos „Livewhat“ duomenys atskleidžia, kad kitą šalį gyvenimui mieliau rinktųsi labai daug europiečių. Netgi Italijoje gyvenantys žmonės dažnai pasvajoja apie gyvenimą svetur ir įsivaizduoja, kad Prancūzijoje būtų kur kas laimingesni. Juokinga, bet italai, kurių krantus skalauja ta pati Adrijos jūra, kaip ir Kroatiją, rugpjūčio mėnesį masiškai palieka savo pakrantes ir suguža čia. Kodėl? Sako, todėl, kad savo pajūrį yra stipriai užteršę, tuo tarpu Kroatijoje Adrijos jūra tebėra labai švari.

Taip kad ne tik lietuviai klajoja po pasaulį, ieškodami rojaus žemėje. Tai bendra tendencija. Tik, deja, rojus – ne vietos sąvoka. Jis gali atsirasti tik iš mūsų vidaus, iš širdies, iš požiūrio. Ir tuomet vieta neturi jokios reikšmės. Kaip ir spalvos, nes spalvų gyvenimo audiniui reikia įvairių. Kitaip tebus baltas arba juodas „plėmas“.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie