Reda Kiselytė. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Saulė grąžino vasaros duoklę, švyti spanguolių karoliukai, įgauna pagreitį mokslo metai… Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos skaityklos Lituanistikos centre išsirutuliojo atviras pokalbis su gimnazistu Tomu Balčiūnu. Kalbėjomės apie aktoriui, teatro režisieriui Ferdinandui Jakšiui įteiktą literatūrinę Juozo Keliuočio premiją ir apie dramaturgo, avangardisto Kosto Ostrausko monodramą „Vaižgantas“. Amžina tema – vertybės, kurios neprarado prasmės iki šių dienų… Tomas, ne kartą suvaidinęs ištraukas iš minėtos monodramos, žavisi dramaturgo K. Ostrausko teksto aktualumu ir teatro legendos F. Jakšio profesionalumu bei jo meile gimtojo krašto žmonėms. Malonus žavesys… Džiaugiuosi ir aš šiomis asmenybėmis, bet kartu ir Tomu. Jo erudicija, inteligencija, daug žadančiu žvilgsniu… Kaip pasakytų pjesės „Atžalynas“ autorius Kazys Binkis: „Auga gražus atžalynas“, tik, duok Dieve, kad tas jaunas atžalynas oštų Lietuvoje, kad geri ir kilnūs darbai brandintų vaisius mūsų krašte…

Neseniai perskaičiau vieną pamokančią istoriją apie verslininką žvejį. Istorijos herojus Krisas Hartlėjus verčiasi žvejyba, tačiau, būdamas savo valtyje, nežvejoja ir neleidžia joje kitiems žvejoti, nevalgo žuvies, kurią pagauna kas nors kitas. Žvejys rengia ekskursijas valtimi į koralų rifą. Krisas užsiima turistine žvejyba. Jis penkiolikos pėdų gylyje rodo turistams jūros gyvūniją ir augmeniją. Krisas povandenine kamera fotografuoja žuvis kartu su turistais, o vėliau nuotraukas parduoda. Išmintingasis verslininkas puikiai suprato, kad stambios ir gražios žuvys tapo turistų traukos objektu. Žvejys prijaukino visą pulką vandenyno gyventojų, o žmonės buvo laimingi, suradę netradicinę pramogos formą.

Tai paprasta istorija apie gyvenimo žaidimo laimėjimą. Duodami mes niekada neprarandame – nesvarbu, ar tai maistas žuvims, ar duonos kąsnis alkstantiesiems, ar kitokia forma dalinama meilė žmonėms…

Kartais baisus būna mūsų abejingumas, skubėjimas į niekur… Rajono savivaldybės Juozo Keliuočio bibliotekos Obelių filiale su kraštiečiais ir svečiais susitiko ištverminga ir atkakli Haruki Murakami knygų vertėja Jurgita Polonskaitė-Ignotienė. Susirinkusiesiems ji įdomiai pasakojo apie Japoniją, jos kultūrą. Šioje šalyje vaikai nemokami rungtyniauti, lyderiauti… Mes gyvename priešingai, o visuomenė pavargusi nuo amžinų gyvenimo varžybų. Mūsų „patirtis“ perima vaikai. Bėgame, skubame visi… Retenybe tapo žmogaus draugiškas rankos mostas žmogui. To veiksmo atlikti tapo nebeįmanoma, nes rankoje visada laikome telefoną… Suaugusieji, pasinėrę į išmaniųjų telefonų erdves, tvarko niekuomet nesibaigiančius reikalus, o vaikai virtualioje erdvėje gaudo pokemonus… Ir visi skubančiųjų hierarchijoje yra labai reikšmingi. Taip iššvaistome mums labai brangų laiką, o amžinos gyvenimo rungtynės dažnai pagreitina kelią į amžinojo poilsio vietą…

Saulėtą rugsėjo pavakarę lėtais žingsniais ėjau iš darbo. Norėjosi įkvėpti gaivaus oro. Kol aplenkiau du garbaus amžiaus garsiai kalbančius senjorus, įstrigo jų pasakyta mintis: „Šiais laikais mums, aštuoniasdešimtmečiams, per kapines eiti net nebepatogu, matant, kad čia ilsisi keliais dešimtmečiais už mus jaunesni…“ Į širdį įstrigo žodis „nebepatogu“. Gyventi tampa nebepatogu… Gyventi žmonėms tampa nebepatogu ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl daugelio kitų dalykų. Šiais laikais kultūringiems, tyleniams, kukliems nelengva. Ne veltui lietuvių liaudies patarlė byloja: „Gerą žmogų ir kiaulė įspiria…“ Kartais mums gyvenimas galvas glosto, kartais uždeda sunkią savo leteną, kartais suvelia dailias mūsų šukuosenas, o kartais švelniai  pabučiuoja į skruostą…

Dažnai atsitinka taip, kad tarsi rudens voratinklių gijos mums užlipdo akis ir mes nebematome žmonių išmintingumo, išradingumo, geraširdiškumo, o dominuoja bukumas, tamsumas, įžūlumas… Šioms savybėms plisti visuomet palanki dirva. Ir baisiausia, kad čia jau nebėra jokio nepatogumo…

Praplėšus rudens voratinklių gijas, reikia eiti…

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie