blank

Bijok ir bijok. Tų baimių tiek peršama, kad kitąkart ir nebespėji visko bijoti.

Prieš keletą metų bijojom mįslingojo COVID vaizdų. Pirmiausia į TV ekranus jie atskriejo iš Kinijos. Rodė einančius ir staiga tiesiog gatvėje parvirstančius žmones. Juos išnešdavo ant neštuvų. „Dieve, Dieve, kad tik tas užkratas neateitų į Lietuvą…“ – rypavom. Atėjo. Kai kas skaudžiai nukentėjo. Bet gatvėje griuvinėjančių nesimatė. Vargu, ar lietuvių imunitetas stipresnis nei kinų… Peršasi mintis, kad tie apokalipsę primenantys vaizdai buvo parežisuoti. Ir tai darė ne iš Biržų krašto kilęs Jonas Mekas – JAV filmų kūrėjas, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu. Man rodosi, kad iš siužetų lenda „vakcinų“ kūrėjų ausys. Jeigu rodosi, reikia žegnotis. Žegnojuos.

Emocingi siužetai liaudžiai įvarė baimės. Tada bijojom skiepytis. Bijojom nesiskiepyti. Drebinom kinkas prieš valdžios reikalavimus net patamsyje nesirodyti gatvėje be „antsnukio“. Turbūt niekada nepamiršiu: mano kaimynas pas arklį per pievą ėjo užsidėjęs veido kaukę. Suprantama, ne tam, kad gyvulio neužkrėstų…

Bijojom susirgti. Bet kuo. Nes pas gydytojus reikėtų brautis kaip į kitą Berlyno pusę sovietmečiu. Prasibrovusiems kildavo naujų baimių – gali užsikrėsti.

Bijojom negauti, pamesti ar prarasti galimybių pasą. GP buvo kaip burtažodis „Sezamai, atsiverk“ arba „Mutabor“. Pamojuoji mobiliuoju telefonu arba lapeliu su GP kodu – ir atsidaro visos durys, už kurių žėri kasdienybės lobiai: „skalbiankės“,  padėvėti drabužiai, kruopos, žuvys, degtukai ir kt. Jei tavo mobilusis telefonas būtų išleidęs paskutinį atodūsį, be GP gyvai nebūtum pakliuvęs į „Telia“, „Bitės“ ar kitą saloną bet kuriame prekybos centre.

Bijojom kaukėtam veidui pasakyti: „Labas, Petrai!“ O gal po kauke Jono ūsai styro? Dar ne taip supras, galvos, kad priekabiauju, o už priekabiavimą patys žinot, kas gresia – „teismai“ feisbuke ir žiniasklaidoje. Na, vėliau tikri teismai išteisins, ko gero. Bet reputacija sugadinta ir kiek neuronų pražudyta!

Bijojom apkabinti, prisiartinti. Metrais matavom atstumus nuo vienos personos iki kitos, brėžėm linijas. Daugelis tų dalykų praėjo.

Dabar bijom karo ir visko, kas su juo susiję. Bijom, ar mobilizuotiems Lietuvos vyrams užtektų aprangos ir, svarbiausia, ginklų. Atjungiam šaldiklius, išsukam elektros lemputes, nes bijom sumų už elektrą, kurą ir viską, kas šviečia ir šildo. Bijom užeiti į parduotuvę, nes gąsdina kainos. Vis dar bijom susirgti, kadangi pas gydytoją pakliūtumėm po pustrečio mėnesio ir t. t. Jau pradedam bijoti už dvejų metų būsiančių rinkimų į Seimą („Kad tik vėl neišrinktų tų…“).

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Smalsutis
2022 22 spalio 13:57

Mano artimam žmogui po trečio skiepo nuo sureikšminto viruso, kai praėjo dvi savaitės, pasireiškė demencijos požymiai. Jie vis stiprėjo, šį mėnesį artimas žmogus iškeliavo į amžinybę.

Rekomenduojami video: