Gimtasis Rokiškis Akcentai Garbės žodis…

Garbės žodis…

1301
2

Pažadas, priesaika, garbės žodis – tai dalykai, kurie labai svarbūs bendravime. Jie patvirtina mūsų mintis, mūsų vertybes, nusiteikimą elgtis taip, kaip sutarta, ir nekeisti savo pozicijos. Garbė – tai geras vardas, reputacija. Garbės žodis visuomet buvo garantas, kad duotas pažadas bus įvykdytas, kad žmogus nekeis savo įsitikinimo.

Bet ar tikrai? Kodėl vis dažniau tas garbės žodis dalijamas neapgalvotai, juo svaidomasi lyg karšta bulve? Kodėl taip dažnai utopiniai pažadai sklinda iš politikų, verslininkų lūpų? Gal todėl, kad niekas tam neprieštarauja, ir tas garbės žodis tapo murzinas lyg tirpstantis pavasarinis sniegas.

Pagaliau baigėsi savivaldos rinkimai. Galiu drąsiai pasakyti, kad tiek melo, purvo nebuvo dar nė vienuose rinkimuose. O kad bent vieną procentą išgirstų rinkėjai to, ką kalba ir kaip derasi jų išrinktieji tarybos nariai! Staiga visi pamiršta, kad juos žmonės rinko ir pirmiausiai reikės dirbti, o ne vadovauti – vadovų postus dalintis. Didžiausi priešai staiga susibėga, pralaimėtojo ambicijos užmuša bet kokį žmogiškumą. Susitarimų susitarimai vyksta vienas po kito – prieš valandą pasirašė, kad remia vieną kandidatą, o po valandos – jau kito gerbėju tapo. „Nieko tai nereiškia, jeigu laimės, tai ir nueisim pas jus“, – dėsto vienos partijos vadovas pasiuntiniui iš kitos stovyklos, nors viešai pareiškęs kitą nuomonę ir patvirtinęs parašu, kad žodžio nekeis…

Redakcijos sienos tikriausiai per kelis dešimtmečius negirdėjo tiek patikinimų su tuo „garbės žodžiu“, kiek per paskutines savaites. Žiūri į tuos žmones ir supranti, kad jie į kiekvieno atėjusiojo balsuoti balsą nusišluostė ne tik savo kojas, bet ir sąžinę. Skambūs žodžiai „atstovauja rinkėjams“ yra tik raidžių derinys. Dėl savo ambicijų, valdžios postų parduotų viską – skiriasi tik užsiprašyta kaina. Štai kokia ta demokratijos šventė vyksta Lietuvoje! Sakyčiau, ne šventė, o puota – sąžinės pakasynos. Nereikia paskui stebėtis, kad ketverius metus per rajono tarybos posėdžius girdime tik rietenas – čia kaip ta kiaulė – kuo smarkiau žviegia, tuo greičiau prie lovio prisibrauna. Išeitis viena iš tokios situacijos: kaskart rinkti vis kitus, buvusiems pasakant griežtą „užteks“, ir galimybė atšaukti nevykdančius savo pažadų.

Prieš ketvertą metų per visą Lietuvą nuskambėjo skandalas, kai vieno rajono kandidatas į merus, daugiavaikis tėvas, buvo apkaltintas pasinaudojęs prostitučių paslaugomis ir už jas ne bet kaip, o mokėjimo kortele atsiskaitęs, nors visiems saldžiai suokė apie šeimą ir moralę. Visi suprato, kieno tai darbas – tiesiog konkurentas gerai išmanė rinkimų technologijas. Ir, kaip manot, su tuo niekdariu, skriaudėju ir kaltintoju po rinkimų „nekaltai apkaltintasis“ sukirto rankomis ir abu draugiškai sėdo prie valdžios lovio. Dabar jau mūsų rajone girdime išrinktųjų kalbas: „Geriau jau vagiu apsirengęs negu įtariamas.“ O dar taip nesenai tą apsirengusį ant baslio sodino, patys traukė dokumentus su įrodymais apie pro šalį tekančius pinigus. Dabar, kad tik prie lovio priimtų – velniop tą sąžinę ir kompetenciją…

Stebimės, kad Lietuvoje vis silpnesnės šeimos, beprotišku greičiu kyla į viršų skyrybų kreivė. Kaip jų nebus, jeigu nebeliko pagrindinių vertybių, viskas paremta nauda sau, pinigais. Seniau nuo mažų dienų šeimoje kasdien vaikui buvo ne tik sakoma, bet ir savo pavyzdžiu rodoma, kad amžina tas, kas sąžiningu darbu pasiekta, o nuo duoto pažado tik mirtis gali atleisti. Dabar – pažadėjau ir… pamiršau.

Nemokamas viešasis transportas ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje, Rokiškyje vos tik įvažiavus į miestą pasitiks ne degalinė, o pramogų centras, privačios įmonės veidrodiniai langai švies iš toliausiai, atvykstančius svečius pasitiks dar nematyti riboženkliai, priminsiantys laisvės kovų kelią. Ar tai neprimena prieš daugiau kaip pusšimtį metų kurto šviesaus komunizmo rytojaus? Gal ir nieko būtų, jeigu realybė būtų tokia: mažėjantis gyventojų skaičius, nedidelės jų pajamos, jaunų šeimų emigracija, metų metus remonto nesulaukiantys kaimo žvyrkeliai. Bet vis dar yra tikinčiųjų ta gražia pasaka, manančiųjų, kad nieko nedarant galima gėrybių sulaukti. O baisiausia, kad prie tokių pasakų priduriama: už savo žodžius atsakau, pažadu. Ko vertas toks pažadas? Nieko, bet dar yra labai daug pasimaunančiųjų ant to gėrybių kabliuko, o paskui tik gaudančiųjų orą lyg žuvis, išmesta į krantą: jis pažadėjo, jis sakė, kad bus gražu…

Šiemet laukia dar dveji rinkimai, taigi iš kandidatų Šachrazados pasakų išgirsime ne vieną, tik jų pabaigoje vietoj „ilgai ir laimingai gyveno“, bus sakoma „pažadu, garbės žodis“, o paėjęs už kampo, kai negirdi rinkėjai, riebiai nusikeikęs dar pridės: „Dėjau ant jūsų visų, kaip man nusibodo tie ubagai…“ Beje, tuos žodžius jau ištarė vienas mūsų buvęs kandidatas į merus po Pandėlyje vykusios teatrų šventės. Tik negalvokit, kad tai negražu, netikėta ir nestandartiška. Nors… dabar nuo tų „ubagų“ galės ir pailsėti – matyt, per garsiai savo mintis išreiškė, tai rinkėjai atsižvelgė į jo nuovargį.

Rinkimų kova įkaitino galvas visiems. Tikriausiai ne vienas, karštai gynęs savo favoritą, susibarė su kaimynu, giminaičiu – galvą guldė, kad vienas ar kitas kandidatas pats tinkamiausias. Patekusieji į valdžią jau seniai rado bendrą kalbą besidalindami įtakos zonas, o kaip mes, kurie juos rinkom – ar dar ilgai vaikščiosim supykusiais veidais, nes mūsų žvaigždžių valanda buvo labai trumpa – ji baigėsi įmetus lapelį į balsadėžę.

azija

2
Rašyti komentarą

avatar
2 Comment threads
0 Thread replies
2 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
manauAš rinkejas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
manau
manau

kad tema aktuali,paliesta daug temų, bet gal reikėtų jas gryninti nelaukiant rinkimų „pabaigtuvių“..spauda turėtų daugiau parodyti iniciatyvos ,atstovaujant visuomenės interesus.kasdieniniame mūsų gyvenime?

Aš rinkejas
Aš rinkejas

Tikrai skauda, nes taip greit pamiršo… Prisimins vėl… Po 4 metų….