Gimtasis Rokiškis Akcentai Gana žmones gąsdinti

Gana žmones gąsdinti

„Nėra Rokiškyje jokios koronos“, „Laisvas žmogus tik be kaukės“, „Gana žmones gąsdinti“, – svarsto viską žinantis pašnekovas. Mintyse „uždedu“ šiuos tekstus ant partinių lankstinukų, kurie pradedą lįsti iš kiekvienos pašto dėžutės. Arba išdidinu iki dviejų kandidatų plakatų, kurie kaba ant „Rokiškio sūrio“. Bet kuri partija su tokiais užtikrintais šūkiais rinkimus laimėtų be parodomųjų vaikščiojimų į kiekvieną sceną kaimo kultūrnamyje. Be gimtadieninių sveikinimų nepažįstamiems feisbuke.

3043
1

Kodėl kandidatų viešieji ryšiai neišnaudoja situacijos?

Arba kita alternatyva – „Rokiškis – ralio miestas“, „Nė dienos be motoro“, „Pirmyn, Vanage“. „Jūs, žurnalistai, nesąmones rašot, nežinot, kas žmonėms reikalinga. Energija, zumba, motorų gausmas, asmenukės su garsiais vyrais. Pilnas žmonių miestas. Gana čia tos kultūros. Prisižiūrėjom tų teatrų, niekam jie neįdomūs. Nuėjau kartą, išėjau lyg basliu trenktas. Vien liūdesys ten ir kažkokios nesąmonės“, – tai iš pokalbio su rokiškėnu.

Nenoriu veltis į ginčą su viską žinančiu. Jo kaukė, aišku, po smakru ir jis pats sau „fainas“. Bijau visažinių, kuriems viskas aišku – ir apie koroną, ir apie Baltarusiją, ir apie Laisvės kelią, „kuris sutrukdė nuvažiuoti į darbą ir yra nesąmonė, nes Lietuvoj nesusitvarkom, žiūrėkim savo“. Bet dėl šūkių sutinku. Su „rožiniais akiniais“ (suprask, korona mūsų neliečia, „parodyk man nors vieną sergantį“, „nuo vėžio mirė daugiau“, „kaip nors praeis“) ramiau, o rinkėjams pozityvas patinka. Kaip senukams leksatonilis, kurį prieš miegą ligoninėse siūlo.

Ministro Monkevičiaus, kai apie mokyklas šiomis dienomis kalba, irgi tonas ramaus belgo, lyg saulėgrąžas lukštentų ir spjaudytų po kojomis sėdėdamas ant jūros kranto su alaus (nealkoholinio, žinoma) buteliu. Nesvarbu, kad kažkas nuo rugsėjo ridens akmenį į Sizifo kalną. Nes reikalavimai,  mokytojai tiesiai sako, – neįgyvendinami.

Lygiuot, ramiai, pamoka, pertrauka, linija, srautas, rodyklė, atstumas, kaukės visiems, kaukės ne visiems. Mokytojai dirbs dviem etatais už vieno kainą, vadovai „įjungs fantaziją“. O kitais metais, skaitau kursioko tekstą feisbuke, „valstybė ištvermingiausius apdovanos pistoletais „Idiot 19“.  Tuos, kurie dar nebus išėję iš darbo.

Ko einama į mokyklą, iki šiol buvo aišku. Nuo žodžio „mokytis“. Taip, kad po matematikos egzamino „ekspertai“ nerėktų: „Nieko jūs neišmokėt, vaikų rezultatai prastėja, prastėja, prastėja. Imkitės ko nors, ką nors darykit. Lietuvių kalbos irgi nemoka, beraščiai. Nesportuoja, judėjimo nulis, vien „kompuos“ sulindę.“

Bet dabar. Jau nekalbant apie žmogiškas baimes susirgti. Kiek minučių, sutikrinus visus su kaukėmis, išventiliavus kabinetus, „sureguliavus srautus“ ir kiekvieną liniuotę dezinfekavus, liks matematikai ar Vaižgantui. Ir apskritai, kas tas priemones valys? Gal mokykloms samdys švaros tarnybas ir higienistų desantą, gal daugiau mokės valytojoms? Tiesa, valytojų temos mokyklos vadovas siūlo neliesti, „nes jos ir taip nepersidirba“. Aurimas Laužadis sako, kad jokių papildomų pinigų tam neskirta.

Projektams, kur kavą pilsto, milijonus tuose pilstymo ceremonijose garina ir sėdmaišius po „poilsio erdves“ tampo, skirta, o čia – ne? Apskritai dabar taip paprasta „pramušti“ vadinamuosius  projektinius pinigus. Net miške prie medžio galima pasifilmuoti šokant be jokių žiūrovų, paskui tai transportuoti į eterį, ir viskas – jau įrodymas, kad rimtas darbas vyksta. Toks nenumatytas skandalas, kai 42 tūkstančiai, skirti Kultūros tarybos diskusijoms dėl Petro Cvirkos paminklo, – tik lašas vandenyne. Nes visa gudrioji projektų klausimais Lietuva šiandien paskendusi diskusijose. Įsijausta tiek, kad ne tik bobutės tiki, jog paprastas suoliukas arba kėdė yra „edukacinė erdvė“. Pasėdi ant jo arba palakstai nuo kėdės iki kėdės, pasvarstai tema „Kaip gerti kavą“, „Kaip atsikelti iš lovos“ ir net gauni raštą – dalyvavai aukšto meistriškumo kursuose.

Bet grįžkim prie mokytojų. Likus porai savaičių iki rugsėjo jie reikalavimų klausėsi kaip nerišlaus sapno. Su siaubu, nelabai tikėdami, jog tai galima įgyvendinti. „Kažkoks vandens maišymas šakėmis. Kaip žalios rodyklės. Atšauks, bet kainuos brangiai“, – sakė. Visą dieną vaikus laikyti klasėje, čia pat ir valgyt iš vienkartinių indų. Nesusitikti koridoriuose. Jei bus tėvų, norinčių, kad atžalos mokytųsi namuose, jas taip pat turės mokyti. Reikalavimai iš pasakos, kurioje reikia sunešioti nesunešiojamas klumpes arba ateit nei nuogai, nei apsirengusiai.

Tiesa, artėjant rugsėjo pirmajai teoriniai išvedžiojimai bent kiek nusileido link žemės. Mūsų valdžia direktorius irgi nuramino – padės. Optimistai. Per anksti svarstyti, kaip bus. Bet nepatenkintų bus tikrai. Tėvai avansu jau nepatenkinti – negi vėl su vaikais gali tekti sėdėti namie? Lietuva – laisva. Čia ne Baltarusija. Internetas ir miške gulint veikia. Todėl pirmyn – pasisakykim apie daktarus ir mokytojus, ir visus tuos, „kurieniekonedirbatikkavągeria“.

Prie Dirdų
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Anonimas
Anonimas
2020 30 rugpjūčio 19:56

Pagaliau kažkas, kažką protingai parašė