Gimtasis Rokiškis Akcentai Eikite visi… pasivaikščioti

Eikite visi… pasivaikščioti

1742
1

Stengiuosi nepykti. Buvau nusprendęs daug kartų, bet pyktis vis kyla. Stengiuosi nebūti godus, tačiau vėl papuolu į godumo spąstus. Mėginau pasikeisti, bet niekas, atrodo, nepasikeitė. Likau koks buvau. Verčiu kaltę kitam ir tuo mėgaujuosi – lieku vergas amžiams. Kai pykstu – jaučiuosi teisus. Jaučiuosi vykdantis tiesą. Tai akimirka, kada turiu teisę nusidėjėlį išmėsinėti po gabaliuką ir gyvą sudeginti miesto aikštėje. Plojimai, ovacijos…

Geriau jau mirsiu, bet spausdamas kompiuterio klavišą tapsiu ekspertu, išminčiumi ir informacijos guru. Apmėtysiu purvu, nes taip gera…

Tekstas nesvarbu, svarbu, kad pavadinimas prašosi perskaitomas ir pykčio iliuzija interpretuojamas. Intrigos apsėstas, aš pats susikursiu nuosavus straipsnio turinius, ten slypi mano prasmės ir tiesos. Sukelsiu tikras pykčio audras, o jos viršukalnėje demonstruosiu savo nepasotinamą ego – draskysiu visuomenės žaizdas, pilsiu druską, jog klyktų… Su Dievo pagalba nustatysiu tiesos ir melo ribas, parodysiu, kur – grožis ir bjaurastis. Aš tikras moralės sargas.

Kaip gera, kad mano žaibai pasislepia po anonimo skliautu. Anonimiškumas dovanoja drąsą ir leidžia puikuotis savo bukumo šarvais. Lengva kurti naujus faktus, sugalvoti istorijas, užkurti savotišką šmeižto gamybos mašiną. Anonimiškumas – tai tarsi išeiginis treningas su trimis „paloskėmis“, leidžiantis dalyvauti patyčių parade. Purvini komentarai – tai tarsi privalomasis darbas. Nepaliksiu naujo straipsnio be nuomonės, neatleisiu sau niekada.

O jei rimtai… Sujauktas protas puola teikti pagalbą, siūlo sprendimus, žarstosi patarimais… Iš tikrųjų toks protas pridaro daugiau problemų, negu jų išsprendžia. Slėpdamas kančią, iš jos neišsivaduosiu, tik sukursiu daugiau kančios. Tereikia jai pažvelgti į akis.

Akys tėra langai. Jos negali matyti. Negi langas gali matyti? Turiu stovėti prie lango, tik tada galėsiu matyti.

Kiekvienas yra prekeivis. Jei klausysiu per daug prekeivių, išprotėsiu. Nebūsiu reformatorius, nesistengsiu mokyti kitų, nebandysiu jų keisti. Užteks, jei pasikeisiu pats – tai bus mano žinia.

Tyla turės daugiau naudos nei purvas, kad ir kaip tikėsiu šventu pykčiu. Tiesa tokia – švento pykčio nebūna. Supykai? Įkvėpk, iškvėpk, pagalvok… Maži raktai atrakina dideles spynas… Pyktis – baimės forma. Baimės, jog viskas ne taip, kaip atrodė, jog gresia galimybė išblaivėti. O taip nesinori. Taip malonu teisti… Teisėjas tas, kuris neklysta. Jo nuodėmės – ne nuodėmės…

Niekas nėra viršesnis, niekas nėra menkesnis. Lygių taip pat nėra. Žmonės yra tiesiog nesulyginami, jie – unikalūs. Kodėl manyje tiek pykčio, neapykantos, neargumentuotos pašaipos?

Tas purvas – vienintelis vaistas dideliam kiekiui žmonių, kurie nuodija gyvenimą savo bukumu ir lėkštomis įžvalgomis.

Šis tekstas – prieš pyktį. Visą apimantį, spontanišką, apgalvotą, priešrinkiminį, anonimišką, sureikšmintą, neteisingą ir gniuždantį. Jums tai netinka? Eikite tuomet… pasivaikščioti…

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Bronytė
Bronytė
2019 8 vasario 18:16

Kaip pirštu į akį…