Gimtasis Rokiškis Akcentai Ei, antaniniai obuoliai, į Seimą!

Ei, antaniniai obuoliai, į Seimą!

648
0

Kone visos pasakos prasideda taip: „Vieną kartą…“ arba „Seniai seniai, už jūrų, už marių…“ Antrąją formuluotę, kalbėdami apie Lietuvą, atmeskime. Lieka pirmoji.

Taigi vieną kartą, besisklaidant gaisro Alytuje dūmeliui, Ugniagesių gelbėtojų profesinės sąjungos pirmininkas Saulius Džiautas ėjo ir priėjo Seimą. Kartu atsinešė ir maišą su Alytaus gaisrą gesinusių ugniagesių apranga. Kvapelis nekoks, tad sulaukė Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje dalyvaujančių asmenų nepritarimo ir  maišas profsąjungos vadovui netrukus buvo grąžintas. Liko neišgirsti įrodinėjimai, kad šiuo metu automobilyje vietoje 4–6 ugniagesių į gaisrą važiuoja 2–4. Tų dviejų, pasak profesinės sąjungos vado, reikia vien kopėčioms pastatyti, o ką jau kalbėti apie vandens liejimą… Kad būtų užtikrintas ugniagesių bei visuomenės (taigi tamstos ir mano) saugumas, ugniagesiams prašė papildomai skirti aštuoniaženklę sumą – 17 324 000 eurų. Taip gaisrininko alga išaugtų iki 1 tūkst. eurų. Neskaniai kvepia ir daug prašo…

Visai kas kita – Seimo saldainių istorija. Saldainiai maloniai nuteikia gomurį, dailiai atrodo ir tinkamai reprezentuoja mūsų šalį ant užsienio delegacijoms skirtų stalų. Seimo kanceliarija paskelbė apie saldainių pirkimą, kuriam planuojama išleisti net iki 180 tūkst. eurų (su PVM). Per dvejus metus nusipirktų  8 tūkst. kg ir 27 tūkst. rinkinių saldainių bei šokolado. Reprezentacijai. Dvigubai daugiau nei pastaraisiais metais (primena gūdžių laikų spartuolišką šūkį: „Penkmetį – per dvejus metus“). Pirkinį pastebėjo, finansus ištyrinėjo ir istoriją pagarsino pramogų pasaulio asas Marijus Mikutavičius. Siūlė padalinti pensininkams (ne saldainius, o tą sumą), kad „kurį laiką nekąstų į ranką“ valdžiai.

Ką reiškia keletas eurų pensininkui? Duonos riekę. Kartą rašiau apie sveriama namine duona prekiaujančią moterį. Tokios duonos kilogramas – keletas eurų. Prieš Kalėdas ji sulaukė pirkėjos pensininkės. Ši, išgirdusi kainą, paprašė atriekti ir pasverti… vieną riekę. Kai pardavėja tą riekę tiesiog padovanojo, senutė jai pabučiavo ranką. Tai ne pasakos siužetas, tai tikra išpuoselėtame Rokiškio centre prieš metus nutikusi istorija. Ar daug reikia iki laimės?

Padarykime pertraukėlę ir laiku šoktelėkime atgal. Vieną vaiskią kovo mėnesio dieną pas vieną žmogelį ant stalelio, prie laidinio telefono aparato, užtikau atšlietą šokoladinį Kalėdų Senelį, gamintojų padabintą spalvota folija, ant kurios išpiešti ir ūsai, ir barzda, ir raudoni kailiniai. Sakau, kodėl nevalgai? Gal alergiškas esi? „Nežinau, nuo kurio galo – galvos ar kojų – pradėti. Kažkaip nesmagu. Visgi žmogus…“ – atsakė tris kartus sėdėjęs žmogelis. Ne Seimo kėdėje sėdėjo. Vienąkart – už pavogtas vištas, už ką kitus du kartus – nebepamenu. Bet sąžinės turi.

Grįžkime į dabartį. Praėjusį Seimo saldainių viešojo pirkimo konkursą buvo laimėjusi bendrovė „Rūta“. Gražūs jos gaminiai, dailūs, sugulę ne tik į dėžutes. Turbūt esate matę prie parduotuvių kasų išrikiuotus šios bendrovės šokoladinius kiškius, batelius ir kitas figūrėles? Nežinau, kas laimės ateinantį saldainių konkursą, tik svarstau: ką pirmiau imtų graužti užsienio svečias – kiškio uodegą ar ausis? O gal rinktųsi lengvai nulaužiamą šokoladinio batelio kulniuką? Yra toks šokoladinių saldainių rinkinys, kuris vadinasi „Tikriems vyrams ir ne tik“. Nepagalvokite nieko bloga – jame replės, plaktukas, „puksiukas“… Tikri diplomatai tikriausiai imtųsi šio rinkinio. Tiesa, o kaip į saldumynus žiūri sveikatos ministras Aurelijus Veryga? Kol kas kukliai nutylima.
Trimituojama, kad auga šalies BVP, kažkas perka brangiausius BMW, mokame PSD, ant vienintelės „jūrelės marelės“ supasi amžiaus afera vadinamas SGD (plaukiojantis suskystintųjų dujų terminalas), kurio nuoma per dieną Lietuvai kainuoja 175 tūkst. eurų (per metus – 50 mln. eurų). Jį dar išsipirkti reikės… Sako, latviai perka šių dujų iš mūsų, gaminasi elektrą, kurią parduoda… mums. Kažkoks trijų raidžių prakeiksmas – BVP, PSD, SGD…

Kas išgelbės Lietuvą? Tikrai ne NATO. Išgelbės obuolių sūriai. Vietoje šokoladinių saldainių imkim ir padovanokim po mūsų šeimininkių spaustą ir kantriai džiovintą obuolių sūrį! Ir kvepia, ir gardžiai atrodo, ir biudžeto pinigų sutaupo, ir šeimininkės alps iš laimės, ir sveikatos ministras, manau, pritars, jei cukraus nedaug pilsime, ir užjūrių svečiai aikčios iš nuostabos. Iš rūgščių obuoliukų – rūgštelėję, iš saldesnių – gomuriui palepinti. Skaniausi – iš antaninių obuolių. Genialu tai, kas paprasta ir nereikalauja didelių investicijų. Taigi antaniniai obuoliai, pirmyn į Seimą!

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus