Gimtasis Rokiškis Akcentai Dzin dzin koshi varpeliai…

Dzin dzin koshi varpeliai…

979
0

Emigrantai pastebi, kad mūsų veidai vis dar rūškani, susirūpinę ir be šypsenų. Tai ypač krinta į akis po ilgesnio laiko grįžusiems į tėvynę. Priprato ten jie prie plačių baltadančių šypsenų, nepagalvoja, kad daugelis čia gal tiesiog slepia dantis? Nors ne, dabar ir mūsų dantys baltėja, o ir tie patys emigrantai šypsenų patobulinti atvyksta gimtinėn. Tai kur šuo pakastas?

Požiūryje, atsakytų gyvenimo guru, kurių dabar apstu. Klausau guru patarimo ir stengiuosi į viską žiūrėti šviesiai. Dar geriau – su humoru. O svarbiausia – nesukt galvos dėl rytdienos. Ji nenuspėjama ir permaininga. Nuo jos nepabėgsi, net jei kaip amerikiečių filosofas Toro slėpsiesi miške pasistatęs trobelę. Tik abejoju, ar taip išvengsi nuolatinių mokesčių ir pensijų reformų. Arba pajamų deklaravimo. Arba rinkimų. Mūsų miškai vis retėja, nes intensyviai kertami, lietuviška mediena iškeliauja ten, kur brangiau moka. Slaptai trobelei vietų vis mažėja, todėl rinkimų biuletenis nesunkiai pasieks ir ten. Net ir nuo tymų gali neišsisukti, nes globalėjančiame pasaulyje saugios vietos tiesiog nebėra. Na, bet gali pasiskiepyti, tik, va, sako, mokamų vakcinų nėra. Ir dvigubai pabrango. Kodėl gi neužsidirbti iš sukeltos panikos ir biurokratinės tvarkos neefektyvumo?

Tai gal rūpesčius nuo veido nubrauks meditacija? Kūnas – įvykių ir problemų sūkury, o sąmonė – kažkur virš visko plevena. O gal keltis į virtualią realybę? Bet ne, pavojinga. Tie, kurie ten apsigyvena, kartais ima ir susipainioja – nebeatskiria, kur kuri realybė. Net mirtis jiems ima atrodyti nebetikra, tik žaidimo dalis. O kad iš jos nebegrįžtama, nepagalvoja. O gal net nesupranta? Todėl virtualios realybės gyventojai ima žudytis arba žudyti kitus jau fizinėje realybėje.

Bet meditacija susigundžiau. Rokiškyje vyksta tokios koshi varpelių meditacijos. Ir labai populiarios. Buvau ir aš nuėjusi, iš smalsumo. Nors kolegė šaipėsi ir sakė, geriau į mišką eik – geresnės meditacijos nerasi. Sutinku su ja. Patiko man ir tas varpelių tilindžiavimas – tiesiog gražu. Taip, kaip graži ir šviesi gali būti senatvė. Patikėkite, yra ir tokia. Mano krikšto mama, ką tik atšventusi 95-metį, ne tik išlaikė šviesų protą, domėjimąsi visuomeniniu, politiniu gyvenimu, bet ir savo jėgomis prižiūri sodą, sėja, sodina ir valgo savo daržoves. Ir nesiskundžia, o dargi iš savo pensijos paremia artimuosius ir maltiečių projektą senukams „Sriuba ant ratų“.

Koshi varpelių skambėjimą gali išgirsti, kai į Rokiškį atvyksta teatras, koncertai, kai puošiamos eglutės ar visų jėgomis pinamas Žolinės vainikas, apjuosiantis bažnyčią… Čia dedu daugtaškį, nes gražių dalykų kasdienybėje yra daug. Tik, žinoma, dažnai gali išgirsti ir kitokį  dziiin…, kuris reiškia nebe koshi varpelius, o dziiin man tavo problemos arba tiesiog „papūsk man į uodegą“. Gal todėl mūsų veidai tokie rūškani?

Dėl šito dziiin dažnai varstomos mūsų redakcijos durys ir telefonai netyla. Susidūrę su didžiuliu ir painiu mūsų šalies biurokratiniu aparatu, neradę pagalbos, sprendimo ar tiesiog informacijos, paprasti piliečiai kreipiasi į mus. Sako, jūs – žurnalistai, gal su jumis daugiau skaitysis, jums gal bent paaiškins.

Žmonių pasakojamos istorijos ar problemos skiriasi, tačiau principas, su kuriuo susiduria – vis tas pats. Daugiapakopis biurokratinis aparatas paspendžia tikrus spąstus – visi to aparato dalyviai, pasirodo, yra tik atskiros funkcijos, o kas galiausiai atsakingas – nebesusigaudysi. Taigi pabendrauja žmogus su įvairiomis funkcijomis, kurioms atstovauja valdinininkai (kartais – tik su malonaus tembro balso automatiniu įrašu), ir pasijunta kaip Franco Kafkos romano „Procesas“ herojus. Niekas taip įtaigiai neperteikė viso biurokratijos ir biurokratizmo absurdo kaip ši knyga, nors buvo parašyta prieš šimtą metų.

Į „Proceso“ herojų galėtų pretenduoti ūkininkas Tomas, kuriam po įvairių susirašinėjimų ir vizitų į Rokiškio savivaldybę taip ir liko neaišku, kas mūsų rajone atsakingas už vietovių žymėjimą, nes konkretaus atsakymo negavo.

Arba močiutė, kuri nesupranta, kur ir kada dingo jos dalis žemės? Registro centro išduotoje inventorinėje sklypo byloje žemės tiek, kiek nuosavybės teise jai priklauso, tačiau realybėje – tiek nėra. Keli arai ėmė ir išgaravo. O valdininkai tik gūžčioja pečiais ir pataria močiutei tartis su kaimynu – gal tas geranoriškai užleis dalį žemės. Jūs tuo tikite? Aš ne.

Arba rokiškėnai, kurie dėl šilumos tinklų rekonstrukcijos antri metai gyvena tarp apkasų ir nežino, kada viskas baigsis ir kas už tai atsakingas. Kalba, neva girdėję, kad kaltas Rokiškio seniūnas – neduoda pinigų darbininkams sumokėti. Žinoma, ne. Už šį projektą atsakinga AB „Panevėžio energija“ ir visai nesvarbu, kas darbus atlieka, nes objektyvių priežasčių vilkinti aplinkos tvarkymo nėra – oras palankiausias, bet nedirba niekas. Ir ką? Dziiin…, nes Rokiškio dulkės Panevėžio nepasiekia.

Tų istorijų daug. Galima būtų tęsti. Bet esminis dalykas nesikeičia – biurokratinio aparato neefektyvumas. Nuolat kalbama apie jo mažinimą, bet mažėja tik Lietuvos gyventojų, ne valdininkų. Jeigu vienur sumažinama, tai šalia pristeigiama visokių viešųjų įstaigų, įstaigėlių, projektinių grupių, įvykių vadybininkų ir biurokratinis procesas tampa dar painesnis. Kaip slibinas devyngalvis, kuriam vietoj nukirstos galvos devynios atauga.

Žinoma, būna ir kitokių pavyzdžių, būna, kai valdininkai išsiveržia iš tų nustatytų funkcijų ir parodo tiesiog žmogiškumą. Tuomet gali išgirsti koshi varpelius.

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie