Vos mūsų naujoji valdžia susėdo į savo krėslus, iš karto ėmė mąstyti, kokie jų darbai yra svarbūs ir kokie nelabai. Kažkuris parlamentaras, matydamas intensyviai mąstančius kolegas, ėmė ir pasiūlė:
– Mūsų vaikai baisiai skriaudžiami. Iš lėtesnių ir draugai pasišaipo, ir mokytojai kartais prideda savo komentarų. Vienas atkaklus senamadiškas direktorius net bandė mokinukei uždrausti rūkyti. Nieko iš to neišėjo, tik teismai po to turėjo darbo.
–Teisingai. Pirmiausia vaikus apginkime – savo meilę ir ateitį. Visą kitą suspėsime.
Taip nusprendė net „valstietija“, nors kai kuriuose kaimuose vis dar gajos tradicijos, kai už prastai nuravėtas morkas motina buroklapiu sušeria savo neklaužadai per minkštą vietą.
Problema ne tokia ir juokinga. Mūsų nelabai krikščioniškoje Lietuvoje vaikai būdavo skriaudžiami jau prieš šimtus metų. Kvedlinburgo analai apie tai, tiesa, nerašo, bet vėlesni autoriai, Lietuvos klasikais vadinami, ne kartą ir ne du naudojo tuos pagraudenimus. Štai kad ir Vienuolis, graudžiai apgailestavęs išdukterės Nastutės likimą. Arba Biliūnas. Graudžią ašarą ištraukia tas šešerių metų Joniukas, taip linksmai dainavęs „Ak vija pinavija…“ Kas dabar benukiš į pragarus anų laikų moralę? Apie vaikų teises nebuvo kalbama net bažnyčiose, nors Didysis Dievo įsakymas reikalauja: „…Mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save.“
Anglų mokslo korifėjus Čarlzas Darvinas prisipažino ne kartą gavęs pasiraityti ant žirnių. Tik Prancūzijos princų ir Anglijos lordų įpėdiniai nebūdavo plakami. Mat jie turėdavo „plakamus berniukus“, kurių užpakaliukai atsakydavo už ponaičių išdaigas. Beje, demokratiškiausioje Jungtinėje Karalystėje dar XX a. vidury buvo oficialiai tvirtinama, kad už vieną muštą septynis nemuštus duoda.
Apie vaikų skriaudas Lietuvoje nesunku pririnkti daugybę faktų. Ir senesnių, ir visai šviežių, kėdainietiškų. Tuos faktus mūsų televizija, radijas, internetas pateikia kaip saldainiukus. Gal ir gerai toks viešumas. Be to, nuolat skaityti apie korupciją, girtuokliavimą bei kitokias tautiečių „išdaigas“ labai jau kasdieniška ir žurnalistams, ir skaitytojams.
Tačiau visos lazdos turi du galus, o medaliai – dvi puses. Velniški, pasirodo, tie galai ir tos pusės. Ypač tada, kai pasišneki su žmogumi, kasdien matančiu tokias regalijas.
Aną dieną sutinku pažįstamą mokytoją, su kuria teko ir pedagoginius dirvonus arti.
– Kaip, – klausiu, – gyvenate, kolega? Tokia žvali, matau, linksma.
– Už komplimentą, žinoma, ačiū. Bet mano išvaizda apgaulinga…
Mokytoja įkvėpė šalto žiemos oro ir jau visai nelinksmai pridūrė:
– Mane šiandien pasiuntė.
– Gal premijos pasiimti?
Mokytoja net pralinksmėjo nuo tokio ne itin sąmojingo mano klausimo. Ji net žodį „premija“ jau seniai pamiršo, jei kada ir girdėjo.
– Ne visai taip… Įeinu šįryt į klasę, visiems labo ryto linkiu, o tas drimba Edvardukas iš galinio suolo kad tėškė… Eik tu, sako, na… Jūs, be abejo, žinote pabaigą. Edvardas mokosi (jei tai galima vadinti mokymusi) prastai, bet štai rusų kalba jam artima. Iš tėvų, be abejo. Iš kaimynų.
– Reikėjo mokyklos vadovybei pranešti. Kaipgi taip?
– Pasakiau verkdama. Direktorė iš tiesų nuskubėjo paauklėti keikūno, bet gavo tokį „niuksą“, kad ilgai prisimins. Ko tu iš manęs nori, stora karve? Pieno aš jau seniai nebegeriu. Eik tu na…
Ir nuėjo mokyklos vadovė. Pareiškimą policijai parašė, bet kas iš to? Geri tėveliai suras dvidešimt eurų.
Mano buvusi kolegė atsiduso: nelengva jos dalia. Algos – vos pustrečio šimto, o teisės taip sureguliuotos, kad barti neklaužadą ji privalo tik itin cenzūriškais žodžiais. Neduok Dieve, išsprūs koks ne visai nugludintas. Sulėks tiek vaikų teisių gynėjų ir prokurorų, kad tikrai nebus linksma.
– O mano dukra nuėjo pedagoginiais keliais, – netikėtai pareiškė mano buvusi kolegė. – Vilniaus edukologiniame matematiką graužia. O, svarbiausia, anglų kalbą išmoks. Ir niekas nepasakys, kad ji kada nors po lietuviškas pievas braidė. Baironą mintinai moka. Ne ji viena tokia. Lietuvoje ar tik ne keturiasdešimt universitetų ir kolegijų. Visuose anglų kalbą kalama. Nereikės mano dukrai su lietuviškais edvardukais kariauti.
…Grįžau namo, įsijungiau radiją. Pirmi žodžiai, kuriuos išgirdau, buvo apie patyčias, smurtą ir vaikų teises. Apie mokytojų teises nekalbėjo nieko. Jie turi tik pareigų.
