blank

Irena Varnienė

Literatų klubo „Vaivorykštė“, LKRS narė

Duotybe laikoma tai, kas žmogui duota paties Aukščiausiojo. Tai Jo palaiminta tėvų dovana Tau pamatyti šį pasaulį, gimti toje vietoje, kur ir esi, tokioje šeimoje, kokioje ir gimei, tuo laiku, kada ir atsiradai. Tai dovana judėti, regėti, jausti, suprasti ir mylėti, ko, beje, irgi reikia mokytis visą gyvenimą, džiaugtis vertybėmis, iš kurių didžiausia ir yra LAISVĖ. Ją švenčiame nuo Sausio 13-osios, tęsiame Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Bet kodėl dalis tautos šioms datoms abejinga? Ko jie ten šaukia, manipuliuoja, švilpia? Kas jie?

Deja, LAISVĖ nėra duotybė. Nors Nepriklausomybės grąžinimas buvo paskelbtas 1918 metų vasario 16 dieną, bet dar dvejus metus teko kovoti tai su lenkų kariuomene, siekusia mus integruoti į Lenkiją, tai su bolševikais,  troškusiais mus sovietizuoti, tai su vokiečių kariuomenės likučiais – bermontininkais. Visi jie kišo koją mūsų LAISVEI. Pasaulis nepriklausomą Lietuvą pripažino tik 1920-aisiais.

O kiek dar kartų mūsų tauta nukraujavo nuo sovietų okupantų! Vien nuo 1941-ųjų birželio 14 dienos pirmųjų trėmimų į Sibirą, į GULAG‘ą – priverčiamojo darbo stovyklas politiniams kaliniams ir partizanams – iki 1952 metų iš Lietuvos gyvuliniais vagonais buvo išvežta maždaug 300 tūkstančių darbščiausių, patriotiškiausių Lietuvos piliečių. Maždaug ketvirtadalio Jų likimas nežinomas, trečdalis Jų žuvo tremties ir kalinimo vietose ir tik trečdalis grįžo į Lietuvą. Dar apie 300 tūkstančių Lietuvos piliečių, daugiausia žydų, tapo karo ir okupacijos aukomis. Kai 1944 metais grįžę sovietai ėmė šaukti Lietuvos jaunuolius į sovietų karo tarnybą, į miškus kovoti prieš okupantų valdžią išėjo maždaug 50 tūkstančių jaunų vyrų ir keliolika merginų. Nelygioje kovoje, sunkiomis sąlygomis, persekiojami ir ne kartą išduoti, jie paguldė jaunas galvas ir už mūsų LAISVĘ, nes melo mašina ir tada puikiai veikė ir išliko iki šių dienų. Jie DIDVYRIAI, pasauliui įrodę, kad ne išskėstomis rankomis Lietuva pasitiko „Stalino saulę“. Ar ne gražesnė Lietuva būtų, jei JIE ir JŲ vaikaičiai šiandien būtų gyvi.

Ne visi ir čia, Lietuvoje, likę, kolaboravo su sovietine valdžia, ne visi parsidavė už valdžios krėslą, aukštesnes pareigas, didesnę algą, talonus ar kitas gėrybes. Prisimenu, kai mama kartodavo: „Mums čia nė kiek ne lengviau“, nes viskas buvo nacionalizuota, atimta, naudojama svetimų. Jie nuolat buvo žeminami, vadinami buožėmis ir banditais… Nors keli tėvelio broliai ir sesuo ragavo Sibiro, mamos brolis, kaip šaulys, 1945 metų gegužės 9 dieną buvo sušaudytas savame kieme.

Tiesa, ne visi Lietuvos žmonės 1991-ųjų kovo 11-ąją verkė iš laimės ir džiaugėsi atkurta Nepriklausomybe. Vieni nuščiuvę tylėjo ir laukė, kiti prasigėrė, nors to jau anksčiau išmokė sovietai kaip ir vogti, treti gailėjo kolūkių, keikė ir tebekeikia Landsbergį, buvę valdžioje ir taip gal neblogai gyveno, pasiėmė veltui sau butus ir dar, Dievas žino, ką… Todėl ir dabar ne visi džiugiai švenčia Lietuvos LAISVĘ, nes būti atsakingam daug sunkiau. Lengviau gyventi tik dėl savęs, savo malonumo, nei tarnauti Lietuvai, eiti į jos kariuomenę (na ir kas, kad lovos nemoka pasikloti), lengviau nepaisyti jokių taisyklių, dirbti tik į savo kišenę (visuomenė greitai pamiršta sau išasfaltuotus keliukus už jos pačios pinigus). Kai gera byra per kraštus, matyt, tada ir norisi nešti negatyvą ir taip atkreipti dėmesį į save.

O Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas kreipiasi į mus, Lietuvos piliečius, ir sako: „ <…> šventė irgi yra proga savęs paklausti, kaip man sekasi gyventi šioje laisvėje, – ar mano širdis yra tikrai laisva nuo savanaudiškumo, galios ir garbės troškimo, kiek turiu vidinės laisvės, kad siekčiau užtikrinti Lietuvos laisvę? Kiek aš ją vertinu? Kiek prisidedu prie visų bendro gėrio kūrimo? Galiausiai, kiek aš myliu Lietuvą ir ar didžiuojuosi būdamas jos piliečiu?“ Neieškokime kaltų, priimkime LAISVĘ kaip malonę ir įpareigojimą saugoti, mylėti ir kurti ar bent nesugriauti, ką su Dievo malone gavome.

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
2 Comments
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Eglė
Eglė
2022 5 kovo 22:42

Ačiū, Mokytoja!

Antanas
Antanas
2022 5 kovo 16:29

Gražiai parašyta