Lina Dūdaitė.
Lina Dūdaitė.
puodelis

Ir vėl aš apie didžiąją kultūrą mažame mieste. Sankt Peterburgo (Rusijos Federacija) valstybinės akademinės kapelos choras pralaimėjo nelygų mūšį su… Tereikia apsispręsti, su kuo. Su daržų bei šiltnamių sodinimo bumu? O gal tiesiog su „Nereikia“ miesto kultūra?

Taigi vos prieš mėnesį rokiškėnai laužė ietis burnodamiesi, kaip jiems reikia choro. Dargi aukšto lygio. Ir lai vienas naujai iškeptas biudžetinės įstaigos vadovas, prieš griaudamas seną tvarką, jai pakaitalą išugdo. Kaip jau mūsų rokiškėnai, chorinės muzikos pasiilgę, iki išnaktų prarymotų, nuostabiais balsais ir kultūra besigėrėdami. Ir štai, o stebukle, toks choras užsuko į Rokiškį. Ir bilieto kaina – simbolinė: tiek kainuoja kilogramas pomidorų „bobturgyje“.

Na ir kurgi elitinės, aukštosios kultūros ištroškusių rokiškėnų eilės prie Kultūros centro kasų? Kur sausakimša salė? Aha, norėtumėte. Nuostabūs kūriniai, atliekami nuostabaus choro, skambėjo… apytuštėje salėje. Choro, iki kurio lygio visiems mūsų rajono kolektyvams kartu sudėjus kaip iki mėnulio pėsčiomis… Argi nėra ko iš tokio choro pasimokyti, ar tiesiog pasigrožėti įspūdingu pasirodymu?

Į koncertą atėjo tie, kuriems iš tiesų įdomu. Saujelė inteligentų, Rokiškio šviesuolių. Keletas verslininkų, vienas kurių atvirai prisipažino nelabai suprantąs tokią muziką, tačiau norįs išnaudoti galimybę praplėsti akiratį. Nežinoti – ne nuodėmė, nuodėmė – nesimokyti. Vaikais vedinos atėjo muzikos mokyklos mokytojos, keli tikrieji chorinio dainavimo entuziastai. Tačiau aršiausių rajono kultūros gynėjų salėje nematyti. Juk kam tas choras rūpi? Daug paprasčiau, prisidengus chorinės kultūros puoselėjimu, pasisemti populiarumo ir žinomumo. O tos pusantros valandos salėje, būnant vienu iš šimto žiūrovų, šių „bonusų“, kaip sakoma, neduoda.

Praleisti vakarą be įprastinių serialų ir kvailų demotyvacijų „postinimo“ feisbuke – prarastas laikas?.. Iš tiesų jiems didžiosios rusų kultūros ir už du eurus nereikia.

Šio choro koncertas – tiesos akimirka, kai nukrito apsimestinio snobizmo ir kultūringumo kaukės. Kai pustuštė salė rodo, kiek iš tiesų mums reikia didžiosios kultūros… Kai pakalbėti apie aukšto lygio meną ar jo pareikalauti yra kur kas maloniau, nei tuo menu grožėtis, mylėti ir vertinti… Kai sava pelkė su savais maurais ir varliukais yra šimtąkart malonesnė nei platus akiratis ir atsiveriančios galimybės. Mat šalia grandų mūsų miesto didieji pagrandukai pasijustų tokie maži ir menkučiai…

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie