Baigiasi metai ir kiekvienas vienaip ar kitaip apmąstome, kokie jie mums buvo, ką dovanojo, atnešė ar ką atėmė. Visokių metų būna – lengvesnių ar sunkesnių, džiaugsmingesnių ar liūdnesnių, bet svarbiausia – išmokti už juos padėkoti. Neatsitiktinai paskutiniosios metų Šv. Mišios skirtos dėkoti, nes Dievas kasdien mus gausiai laimina, nors kartais sunku tai pamatyti ir įvertinti. Kažko vertė dažniausiai suvokiama tada, kai prarandama.
Kunigo Algirdo Toliato knygoje „Ramybė tau“ radau atpasakotą labai gražią ir verčiančią susimąstyti istoriją. Mokiniai, paprašyti ant popieriaus surašyti septynis pasaulio stebuklus, išvardino garsiausius žmogaus kūrinius: Egipto piramides, Didžiąją kinų sieną, Barselonos Šv. Šeimos bažnyčią ir kt. Ir tik viena mergaitė pasaulio stebuklams priskyrė tai, į ką žiūrime kaip į savaime suprantamus dalykus: matyti, girdėti, liesti, uosti, jausti skonį, juoktis ir mylėti.
Ši istorija moko labai svarbaus dalyko: nors kartais pasaulio stebuklų ieškome kažkur toli, jie yra visai čia pat. Taip arti, kad jų net nepastebime. Ir tik praradę kurią nors iš šių dovanų, suvokiame, kokią laimę ir džiaugsmą jie mums teikė.
Atsikelti iš ryto sveikam, pasimėgauti puodeliu karštos arbatos, nusišypsoti ne tik bičiuliui – tai atrodo tokios smulkmenos, kad net dėmesio nevertos. Bet juk tai mažieji kasdienybės stebuklai, jei nevertini jų, laimingu netapsi nė laimėjęs milijoną. Sakoma, kad džiaugsmas ir dėkingumas priklauso ne nuo dovanos dydžio, bet nuo mūsų požiūrio.
Todėl baigiantis metams noriu padėkoti. Pirmiausia jums, mieli skaitytojai, kurie ištikimai sekate „Gimtąjį Rokiškį“, skambinate, rašote, teikiate pastabas, pagiriate ar kritikuojate. Ypač dėkoju už kritiką. Tai mus skatina tobulėti. Taip pat dėkoju už istorijas ar informaciją, kuria pasidalinate. Džiaugiuosi, kad dalinatės ne tik blogomis, bet ir geromis žiniomis. Tai mus skatina pastebėti gyvenimo įvairovę.
Tarpušvenčiu paskambino viena skaitytoja ir liūdnai pastebėjo, kad Juodupės naujosiose kapinėse nupjaustytos pačios gražiausios spygliuočių šakos su kankorėžiais. Žinoma, mirusiesiems nebesvarbu kalėdinės puošmenos, tačiau vis dėlto taip simboliška, kad kapinėse augę spygliuočiai buvo išsipuošę natūraliais gamtos žaisliukais. Ar į namus tą grožį parsinešę gyvieji ilgai juo džiaugsis? Praeis kiek laiko, turbūt, po Trijų karalių išmes į sąvartyną. O juk pačiame Rokiškio centre su gražiausiomis šakomis ir rūpestingai surinktais kankorėžiais visų laukė rajono miškininkai, norėdami padovanoti mums Kalėdų puošmenų. Nemokamai. Visą dieną laukė. Kokia graži akcija! Su dėkingumu į namus parsinešiau miškininkų rūpestingai atrinktą pušies šaką ir pilnas kišenes kankorėžių.
Tokia ta gyvenimo įvairovė – viena šalia kitos jungiasi tamsioji ir šviesioji pusės.
O šviesos mūsų nedideliame mieste daug. Ne tik Nepriklausomybės aikštė švyti, bet ir daugybė namų. Ne vien sau išpuoštų, o kad visiems aplinkui būtų šviesiau, gražiau.
O kiek šviesos miestui suteikė kalėdinių giesmių valandos. Nemokamai mums dovanotos, bet sušildžiusios ir pradžiuginusios ne vieną širdį.
Įsiminiau nuostabų adventinių giesmių vakarą kalėdiškai išpuoštoje tautodailininkų galerijoje, primenančioje tikras Kalėdų Senelio ir jo nykštukų dirbtuves. Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytoja Laima Bieliūnienė ir susibūrę mėgėjai padovanojo tikrą atgaivą širdžiai – pačias gražiausias giesmes. Giedojome visi tol, kol nusimetėme visus rūpesčius ir naštas. Kol liko tik Kalėdų dvasia – dalintis, dėkoti, džiaugtis, mylėti.
Norėtųsi, kad Kalėdų dvasia užsiliktų ilgiau mūsų gyvenimuose ir lydėtų visus ateinančius metus.
