Nida Šulcienė.
Nida Šulcienė.

 

Gimtinė, gimtieji namai – lyg saugi prieplauka, kur visuomet jaučiamės gerai, kur ne vienas, sulaukęs garbingo amžiaus, sapnuose regi save vaiką, bėgiojantį iki skausmo pažįstamais tėviškės takais.

Gimtinės trauka veikia ne tik žmones. Paukščiai rudenį išskrenda į šiltus kraštus, tačiau kiekvieną pavasarį, vos aukščiau į dangų pakilus saulutei, gimtasis lizdas prisipildo klegesio.

Kas mes bebūtumėm: prezidentai, verslininkai, mokytojai, lauko darbininkai – visus vienodai traukia tas kraštas, kur gimėm, užaugom, kur mūsų tėvų ir protėvių šaknys.

Keista, tačiau labai dažnai nevertinam to, ką turim, ir kokia brangi gimtinė tada, kai jos netenkame.

Išvykdama jauna šeima gyventi ir dirbti į Norvegiją oro uoste sakė, kad apie Lietuvą nenori net pagalvoti. „Čia kvailių ir ubagų kraštas. Ką mums davė Lietuva?“ – širdo pora. Prabėgo kone aštuoneri metai, ir ta pati šeima su lagaminais grįžo namo. Nebegirdėti prakeiksmų nei gimtinei, nei Lietuvai, tik sakinys, grįžtant iš Rygos oro uosto, ištartas kirtus Lietuvos sieną: „Vaikai, mes jau namuose.“ Pilnos akys ašarų, rankos dreba, o žvilgsnis vis klaidžioja aplinkui – gal pamatys pažįstamą veidą. Gimtų namų traukos nenugalėjo geras atlyginimas, didelis namas, puikios socialinės garantijos. Atėjo toks metas, kai kadaise buvusi paskata bėgti iš gimtinės ir tikslas „numeris vienas“ gyventi gerai staiga nebeteko prasmės.

Manau, per aštuonerius gyvenimo svetur metus jie pagaliau suprato, kad ne Lietuva juos išvarė, kad niekas nieko mums neprivalo duoti. Iš namų ar gimtinės gali išvaryti nepritekliai, požiūris į žmogų, į darbą, bet kai žaizdos užgyja, atsiranda nenumaldoma trauka namo. Kaip ir tiems paukščiams, kuriuos į šiltus kraštus rudenį išgena žvarbūs lietūs ir šalčiai. Bet praeina keli mėnesiai ir jie vėl kelia sparnus atgal į gimtą lizdą. Juk sakoma, kad savam krašte ir tvoros žydi.

Ar ne taip namo grįžo ir mūsų tremtiniai? Vos atsirado galimybė, su ryšulėliais pasuko Lietuvos link, nors niekas jų nelaukė, nors žinojo, kad teks glaustis pas pažįstamus. Paliko savo užgyventą turtelį ir net nesusimąstydami iškeliavo atgal į Lietuvą. O tie, kurie atgulė amžinojo poilsio įšalo žemėje, artimųjų dėka namo keliavo cinkuotuose karstuose. Ne veltui sakoma: „Tebūna lengva tėviškės žemelė.“ Ir tikriausiai nėra tautos, kuriai nebūtų brangūs namai, savas kraštas. Net klajokliai kartkartėm grįžta į tas vietas, kur gimė.

Šiandien miesto gimtadienis. Tikiu, kad aikštėje susitiks seniai matytų draugų būrelis, kad juos į gimtąjį Rokiškį sukvietusi šventė bus proga ne tik pasiklausyti koncerto ar mugėje nusipirkti riestainį. Bus ir tokių, kurie aplankys gimtąsias vietas, nors ten tik tuščia palaukė ar jau svetimos rankos kasryt atidaro namo duris.

Gyvenimas nestovi vietoje, viskas keičiasi. Gal tik ilgesys, namų samprata kasmet vis kitokia: gilesnė, verčianti susimąstyti, pakeliauti vaikystės gimtaisiais takais. Ne veltui sakoma, kad žmogus gyvenime negali išsirinkti dviejų dalykų: motinos ir gimtinės. To iš mūsų niekas neatims, tai yra brangiausia, ką žmogus šioje žemėje turi.

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: