Gimtasis Rokiškis Akcentai Bijau lipti laiptais žemyn

Bijau lipti laiptais žemyn

1989
3
Prie Dirdų

Aš bijau laiptų. Ne jų pačių, bet lipimo jais. Lipimo apačion. Į viršų galiu užlipti ir kopėčiomis, net jei tai būtų penktas aukštas. Tik reikia susiimti ir nežiūrėti, kas ten, apačioje, vyksta. Ypač jei ten sėdi pikti, gyvenimu ir savimi nepatenkinti žmonės. Tie, kurie nemyli ne tik kitų, bet ir savęs.

Man Lietuvos šimtmetis asocijuojasi su lipimu laiptais vis aukštyn. Aš matau, kaip keičiasi Rokiškio miestas: gražėja, ne gėda jį parodyti kitiems, pakviesti į svečius ir pasakyti „aš esu – rokiškietė“, nors stalininis kultas, sovietizacija ir privertė gimti Kėdainių rajone. Bet čia mano tėvų kraštas, čia mano giminės – šaknys. Čia ilsisi mano protėviai, seneliai, tėtė. Čia – mano Lietuva.

Vaikystė. Mokykla. Pasibaigė pamokos ir bėgi dvaro rūmų link. Čia, dvaro apleistoje oficinoje, gyvena mano klasės draugė. Bet mane vilioja ne jos namai ir žaidimai, o muziejaus eksponatai. Pirmiausia čia pasitinka meškos iškamša. O toliau – grafų gyvenimo istorija. Deja, tuo metu ji buvo menka, bet vis norisi matyti tuos daiktus, kurie priklausė dvaro savininkams. Atsiranda noras suprasti Lietuvos istoriją, jos vingius. Kodėl. Kas ir kaip?

Tėvai šia tema nenori kalbėti. Mama mane pavadina „buožiote“. Tik vyresnėse klasėse sužinau, kad buožė – labai blogas žmogus. Ar taip pat esu bloga, nes esu buožės dukra? Klausimas kelia nerimą. Bet apie tai niekas nekalba. Tėtė šeimą nuo Sibiro išgelbėjo išeidamas į Raudonąją armiją. Neliko išeities. Po šautuvo buože gali padaryti bet ką. Juo labiau kad tėtės pusbrolis Algirdas Šalčius nušautas miške. Ir dabar nežinome, kur jis užkastas. Taip liko gyva mano močiutė Ona Tūbelytė-Baltuškienė,  Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio vyriausioji sesuo. Į Sibiro trėmimo sąrašus nepateko ir visa tėtės giminė. Išgelbėjo tėtis. Feliksas Baltuška su Baltarusijos frontu „ėmė Berlyną“ ir tapo karo veteranu. Su draugu „tampė „maksimką“. Tėtė liko gyvas. Tik katiliuką prašovė, o porininkas – palaidotas.

Tuo metu apie karą žinojau daugiau nei mano bendraamžiai, žiūrintys rusiškus propagandinius filmus. Bet tėtės atvirumas – tabu. Mat tėtę kviečia į mokyklą papasakoti apie karą. Jis kalba tai, ką reikia. O aš jau žinau apie dizenteriją, ligonių slaugymus, jų priežiūrą, puodelius „samagono“ prieš mūšius, sugebėjimus Berlyne  iššokti pirmiems ir perbėgti kuo greičiau, susitikimus prie Elbės su Amerikos švariais,  išpraustais kareiviais, kurie sąjungininkus vaišino šokoladu, apie rusų kareivių Berlyne daužomas parduotuvių vitrinas, prekių vogimus ir jų kaip karo grobį vežimą namo, o  traukiniuose dar kartą pavogtų prekių vogimą jau iš savų kareivių. Ne. To niekam negalima pasakoti. Juk rusų kareiviai – patriotai, laimėję karą. Aš maža, aš nieko nežinau, aš tyliu. Bet tėtė negali žiūrėti sovietinių filmų apie karą. Niekam apie tai negali pasakoti.

Stengiuosi kaip ir visi kiti laukti išsvajoto komunizmo rytojaus. Kavoliškyje pastatytame naujame pirmajame name net gauname butą – „chruščiovką“. Butas neblogas, tik virtuvėje visi nesutelpame, nes pagal sovietinę programą turime maitintis valgyklose. O štai tėtės erdviuose namuose Augustinavos kaime įsikuria kolūkio kontora. Tėtė rašo laišką Vyriausybei, prašo grąžinti namus. Minusas. NACIONALIZUOTA. Nejau jis manė, kad ir jam čia padės karo veterano garbė?

Man Kavoliškyje gražiausias namas – Komarų dvaro rūmai. Čia irgi bėgu po pamokų. Pirmiausia aplankai biblioteką. Glostai knygų nugarėles ir mąstai, kada jas visas galėsi perskaityti. Muziejaus pastate nėra, nes antrajame jo aukšte apgyvendinti žmonės. Fojė nuolat jauti virinamų ir skalbiamų patalų kvapą, oras prisisunkęs drėgmės, bet tai – ir kultūros namai, čia rodo indiškus filmus. Visas kaimas plūsta atsigerti šios kultūros.

O man vis smalsu, ką mes turime spintose? Kas jose? Juk jose prikrauta tiek įvairių audinių. 1962 metai. Patikrinu ir spintoje atrandu man taip patikusi močiutės išaustą kilimą. Jame pavaizduotas žirgas, na, Vytis, o po juo užrašas „Valio Nepriklausomai Lietuvai“. Viešpatie. Koks gražus kilimas. Juk audė močiutė. Tėtės paprašau jį prikalti prie sienos, kur mano sofa ir ant kurios miegu. Kilimas prikalamas, bet neilgam. Gali užeiti mano mokytoja ir viskas blogai baigtis. Atsisveikinu su juo. Bet atkūrus Nepriklausomybę kilimą, kaip ir daugelį kitų išsaugotų daiktų, padovanoju muziejui. Gal ir dabar norėčiau miegoti prie sienos, ant kurios prikaltas toks kilimas, bet, manau, jis labiau reikalingas mūsų ateinančioms kartoms nei man asmeniškai.

Mano didžiausias džiaugsmas yra Rokiškio trečiosios vidurinės mokyklos (dabar turėčiau vaidinti Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos gimnazistais) vaikai, kurie manimi patikėjo ir mes visi kartu sukūrėme disko klubą „Spektro-3“. Sovietmečiu tai buvo darinys, kurio neperprato net KKB. Mokykloje pirmą kartą nuskambėjo vakarietiška, gal net draudžiama muzika, mes ėjome pirmyn. Įrašų gaudavome nelegaliai, bet saugumas mūsų „nepelengavo“, loterijos bilietų įvaizdžiu rinkome pinigus kitoms diskotekoms, aparatūrai, bet mus tikrinusi mokesčių inspekcija pažeidimų nerado. Tiesiog vaikai buvo sąžiningi. O tai ir buvo svarbiausia. Jei atvirai, sukūrėme socialinį verslą, nors tai dar buvo Sovietų Sąjunga. Salė vos sutalpindavo moksleivius. O dabar? Laikas praeina. Kažin ar dabartiniai moksleiviai, nuolat sėdintys prie telefonų ar interneto, to norėtų. Galbūt jie patys rastų sprendimą kitam socialiniam verslui?

1988 metų vasara. Susitinku Algį Kuolą. Taip pradedame burtis į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinę grupę. Iš pradžių kalbama tik apie ekonominę nepriklausomybę, bet visi žinome, ko mes iš tikro norime. Pirmasis minties į vatą nevynioja Paulius Gaigalas. Norime NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS, kuri mums visiems persidavė per prosenelių kraują. Taip ateina ir ilgai laukta Kovo 11-oji. Tiek daug potyrių, tiek daug minčių, baimės ir džiaugsmo… Sąjūdžio programa taip ir liko neįgyvendinta. Ką kaltinti? TIK SAVE.

Gyvenu vieno kambario penkto aukšto bute. Tai mano – kooperatinis butas. Nedidelis, bet man, knygoms ir šuniui vietos užtenka. Sovietmečiu didesnio niekas nedavė, nes veikė žodis: „Niepoloženo.“ Pirmąjį įnašą už butą sumoku tėvo paliktais pinigais. Bankui reikėjo mokėti paskolą ir procentus. Teko užsidirbti, todėl ėmiau siūti. (Dabar tai būtų nelegalus darbas. Siuvau po darbo, kartais ir naktimis)

Žinoma, jog norėčiau gyventi geriau… O kas to nenorėtų? Turėti prabangų automobilį, namą ant ežero kranto, keliauti ir pažinti pasaulį. Deja, Dievas nedavė verslininko gyslutės, o tėvai skiepijo tik sąžiningus poelgius. Kiekvienas tiesiog turi gyventi savo gyvenimą. Išėjau į pensiją. Paskaičiavo 225 eurus. Po trejų darbo metų pensija priaugo iki 292 eurų. Norėčiau gyventi oriai, bet apie tai nebesvajoju. Gerai, kad dar turiu keturias sienas, tarp kurių galiu užsidaryti. O juk tokių kaip aš Lietuvoje – šimtai.

Kai galvoju apie savo ateitį ir tolesnį lipimą laiptais, kartais pasvarstau, ar man nevertėtų paieškoti darbo svetur, o gal gyvenamosios vietos, kur pragyvenimo šaltinis, pagal gaunamą pensiją, būtų normalus. Sulaiko žodis – Lietuva.

Taigi bijau lipti laiptais žemyn. Žiūriu į ateitį, kuri dėl naujų technologijų taip greitai keičiasi. Bijau suklysti, būti nesuprasta. Bet visad žinau, kad mes liksime tauta, Lietuvos tauta, nes turime savo praeitį ir šaknis, kurias kiekvienas saugome savo atmintyje. Saugau ir aš. Jas perduosiu savo krikšto dukroms – Eglei, Odetai, Eigilei.

Tikiu Lietuvos ateitimi. Emigracija nėra amžina. Ir mano močiutės sesuo Viktorija ištekėjo už emigranto, grįžusio iš Amerikos. Jis Kazliškyje už svetur uždirbtus pinigus  nusipirko 40 ha žemės sklypą. Tokie mes esame lietuviai.  Mes laikomės už LIETUVOS.

Bijau laiptų. Nenoriu jais lipti žemyn. Noriu pamatyti tą laiką, kai aplinkui neliks abejingumo, baimės, kai žmonės suvoks, kad valdžia priklauso nuo jų, kai minios žmonių pagaliau plūstels į rinkimų apylinkes ir pagaliau į Seimą išrinks „Tuos žmones“ „Vardan Tos“…

Audronė Baltuškaitė

3
Rašyti komentarą

avatar
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
Iš AugustinavosDanuteLietuvis Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Iš Augustinavos
Iš Augustinavos

Apie Jūsų tėvuką mūsų kaime buvo tik geriausi atsiliepimai. O Jūsų namuose aš dar ėjau į pirmą klasę, po to pastatė mokyklą. O kolūkio kontora ten buvo iki kokių sepyniasdešimtų. Po to buvo kultūros namai.

Danute
Danute

Ačiū už nuoširdžius akcentus….

Lietuvis
Lietuvis

O kur dabar tie drąsieji, su kuriais 1988 m ėjote į Laisve? Kas tas Paulius? Koks jų gyvenimas?