Gimtasis Rokiškis Akcentai Bepročio bėgimas

Bepročio bėgimas

1846
0

„Aš nenoriu būti gyva, aš noriu gyventi…“ – šie režisieriaus Justino Krisiūno filme „Širdys“ ištarti žodžiai lyg kulka smigo tiesiai man į širdį. Tikriausiai ne man vienam. Į daug širdžių… Tiesa tokia, esame gyvi, bet ne gyvename – miegame, o tie, kas trokšta gyventi, – kitokie – laisvi – yra  spaudžiami į kampą sugrįžti ir būti gyvi, „gyventi“ ne savo – jų gyvenimą.

Aš – kitų vergas. Kitų žmonių žodžių, poelgių vergas. Nuo jų, šeimininkų, priklauso mano nuotaika, jausmai. Ne aš – jie yra už tai atsakingi. Ne aš – jie yra kalti dėl to, kas su manimi darosi. Ne aš – jie turi kažko imtis, kad man taptų lengviau. Ar tai skamba neliguistai? Žmonės viską priima taip rimtai, kad tai jiems tampa tikra kančia.

Žmogus miega. Miega dieną ir naktį. Nuo gimimo iki mirties vyksta miego būsenų kaita ir niekada nepabunda. Apgaudinėjame save galvodami, jog vos atsimerkę jau esame nubudę. Tai didžiausia iliuzija, kurioje gyvename. Jei vidinės akys neprasivėrusios – stengtis pabusti beprasmiška.

Žmogus sako viena, o jo veidas – kita. Klausomės tik žodžių. Girdime tik tai, ką norime girdėti. Mes negirdime visų garsų. Mes pasirenkame tik tuos, kurie mums naudingi. Žmonės stebi tik kitus. Jiems niekada nerūpi stebėti save. O gal ir nemoka. Dauguma stebi – ir tai yra tik paviršutinis stebėjimas – ką kitas daro, dėvi, valgo, jaučia, myli, mylisi… Stebėjimas gyvenime nėra kažkas naujo, tačiau kokiomis akimis – užmerktomis ar atmerktomis?

Laisvę bandoma įkalinti, o tiesą paversti dogmomis. Dogmos, kurios riboja gyvenimo galimybes ir jį skurdina. Kategoriškų dogmų prispaustas, žmogus mokosi laisvės. Medžiai nežino dešimties Dievo įsakymų, paukščiai nėra skaitę jokių šventųjų raštų. Jie gyvena. Tik žmogus kuriasi problemas lygioje vietoje ir iš niekur. Miegantis klausosi savo baimių ir seka paskui jas, pabudęs žmogus, palikęs jas kitoje pusėje, keliauja į priekį. Jis bėga ten, kur nieko nepažįsta, ten, kur atmeta visas įmanomas baimes.

Kai sutemsta, į miestą išbėga vienas beprotis. Jo veidą maskuoja kaukė. Vieni jo klausia – kam tu bėgi, kam tau to reikia? Kiti ima pavyzdį ir motyvuoja save judėti. Treti nesupranta ir bando priversti užmigti ir grįžti į netikrą iliuzijų pasaulį.

Šarvai aplink jo kūną ribojo laisvę – jam liepė daryti tą, o ano daryti buvo negalima, jam sakė eiti čia, o ten eiti buvo negalima. Bėgant nuo kojų dingo naštos šarvai, jie tiesiog nukrito. Kai kojos atgavo laisvę, atėjo galinga energijos tėkmė. Ne tik kojose – sieloje. Kai jis bėga, prakaitas žliaugia, širdis stipriai kalatojasi. Tarytum tai būtų jo paskutinis bėgimas. Jis girdi savo kvėpavimą, jaučia savo širdį. Jis tuo mėgaujasi. Tie vidiniai, fiziniai pojūčiai padeda jausti, padeda jausti save. Neišbarstytą. Jis priima į save kiekvieną akimirką – pabunda.

Tapti bepročiu ne taip jau sunku. Tereikia užduoti klausimų tiems, kurie bijo savųjų minčių. Bijo visi – bepročio kalbų apie tylą, kada tyloje prabunda, o šurmulingame prote – miegama. Žmogus žlunga, jei gyvena kitų gyvenimus.

Pasitelkiant žavesį, daromas chaosas. Tačiau chaosą matydamas sąmoningas žmogus mokosi tvarkos ir švaros. Žmoguje yra stiprūs norai, kurie verčia elgtis kvailai ir kenkėjiškai. Visada galime rinktis – augti ir klestėti ar stovėti vietoje ir degraduoti, kai gyvenimas eina pro šalį. Ir koks tada bus noras stipresnis – būti gyvam ar gyventi?..

 

Gastritis is diagnosed with endoscopy blood tests or stool where can i buy imitrex over the counter tests..
azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie