blank

Rugsėjis yra liūdesys. Dangus keičia spalvą. Obuoliais ir žeme kvepia. Ir dūmais. Visa, ko nepadarei vasarą, nusėda mintyse, eisenoj, gyslose. Nusėda ir švelniai graužia – ar spėjai pabūti laiminga, išragaut visus skonius, pasakyt, ką iš tikro galvoji lėtuose pokalbiuose su mylimiausiais. Dar kartą nueit į parodą, apie kurią tiek rašei ir svajojai. Bet dar bandai susirinkti likučius – ežero kvapo, pelėdų ūkavimo paryčiais, kai miegi beveik lauke, nes viduje karšta. Skersvėjis vos kutena lino užuolaidą. Bandai susirinkt torto trupinius – išdžiaustytų balkone rankšluosčių po maudynių kvapą, išbarstai užsilikusį pintam krepšy smėlį, pabaigi iškraustyti mažąjį lagaminą – prireiks draugei Amerikon. Dabar dauguma skrenda tik su rankiniu bagažu. Ir gerai, mažiau daiktų ir rūpesčio.

Pomidorų per daug, nes visi dalijasi. Cukinijos pernokusios. Knygos, nebaigtos perskaityt su skirtukais ties puse, kantriai laukia skaitymo nuotaikos. Tokios, kai ryji puslapius. Lyg nespėsi, pradings raidės su rytu. Skaitei jas prie ežero dienai ištrūkus ir tyčiojaisi iš draugės, kuri tuo metu ruošėsi žiemai – „vakavo“ agurkus. Automobilis dar purvinas, nes važiavai žvyrkeliais į atsarginį pasaulį iki paties švariausio pasaulyje ežero. Išjungusi telefoną, norėdama būti net savo mintims nepasiekiama, nuasmeninta, nesvarbi. Be gyvenimo plano ir nuomonės aktualiausiais pasauliui klausimais.

O grįžus skaitai ir šypsaisi – Seime siūloma, kad žmonės ne darbo metu galės išjungti visa tai, kuo būtų pasiekiami darbdavio. Gal kažką ne taip suprantu. Matyt, skirta gyvenantiems iš biudžeto, kurie ištisas dienas posėdžiauja ir vis tiek būna nepasiekiami. Per savo projektus, komisijas ir kitokias išradingas konstrukcijas, saugančias nuo paprastos liaudies. Svarstau garsiai: o jei mes redakcijoj taip – tik nuo aštuonių iki penkių? Kiek prarastume temų ir aistringų žodžių. Kokia tada būtų pilnatis nespalvinga. Pavyzdžiui, sekmadienį vyras ir tiesioginiu tekstu telefonu grasina – ką jis mums padarys, jei drįsim dar užsimint apie COVIDĄ laikrašty. Tos ligos nėra, jis nesiskiepys. Ir tegu. Pavargau nuo šitos temos. Bet išsiaiškinam draugiškai ir padedam tašką. Skambina moteris – kodėl pirmą nakties prie ežero dega šviesos, ką man svečiams sakyti, kodėl miestas elektros netaupo? Kada pagaliau išasfaltuos kelią į dar vieno skaitytojo kaimą? Kur dėti gandrą – susižeidė sparną ir kieme guli? Kodėl kaimynai naktį groja armonika ir šoka, ar nesupyks, jeigu kviesiu policiją, ar ji važiuos? Kiek mieste dar tęsis diskoteka, miegot neįmanoma? Topų topas visuomet yra šiukšlių tema. Šios savaitės variacijos – nuo apšnerkšto kaimynų buto, „kur smirda ir musės skraido, kaip kaimynams gyventi“ iki šiukšlyno prie garažų – piliečiai meta šiukšles ten, kur kažkada stovėjo konteineriai, nors jų keli mėnesiai nebėra. Nėra, nes metė ne tai, kas leistina.

Žodžiu, įsijungi telefoną – gyvenimas tęsiasi. Kitą savaitę gvildensim temą apie nuomonės sakymą laisvoje šalyje. Nes pastaruoju metu vis ryškesnė tendencija: pirma, savivaldybės ar jai priklausančių įstaigų specialistai nenori išsakyt savo nuomonės tam tikrais klausimais. Antra, derina tą nuomonę su kažkuo. Trečia, gali atsakinėt tik raštu. Ketvirta, prisipažįsta, kad „negali šito komentuoti“.

Taip komfortiškiau ir ramiau. Kai nuglaistyta ir suderinta. Kai ištrinami bet kokie nuomonių atspalviai, gyva kalba neprasprūsta į eterį. Tarsi gyvenimas būtų pilkas,  prirūgęs, prastai režisuotas spektaklis, o žodžiai „esame laisvi“ – miražas ir saviapgaulė.

trecias brolis
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Radvilė
Radvilė
2022 27 rugpjūčio 19:54

Kaip visada – 100 % 😊

Rekomenduojami video: